Mano išgyvenimai su Šventąja Dvasia

Šventoji Dvasia yra man be galo brangi, per Ją Dievas man nuolat rodo savo tobulą meilę, teikia išmintį, guodžia, ragina veikti arba sustabdo, kai veikiu savo iniciatyva. Ji – kasdienė mano Palydovė, be kurios neįsivaizduoju savo gyvenimo, kurios Artumo ilgiuosi kasdien, nes Šventajai Dvasiai aplankius ragauju Dangaus Maną, amžiną Meilę – tos akimirkos yra neįkainojamos ir nepamirštamos.

 

„Mano kalboje nėra tokių žodžių, kurie tinkamai Tave pagirtų, mano Viešpatie!“ – dažnai pagaunu save meldžiantis tokia malda... Iš tiesų Dievas yra neįtikėtinai nuostabus Asmuo, kuris visiškai pakeitė mano gyvenimą ir tebekeičia jį šiandien. Iš nevilties, vienatvės, neapykantos, skausmo, slegiančių prisiminimų, kupinų vaikystės žaizdų, Jis perkėlė mane į Viltį, Ramybę, beribę, begalinę, neaprėpiamą Meilę, Jo Artumą, Susitaikymą ir išgydė praeityje patirtas žaizdas.

Mano sąmoningo tikėjimo kelias dar labai trumpas – Jėzumi kaip savo Gelbėtoju patikėjau kiek daugiau nei prieš 4 metus, 2011 m. lapkritį. Būdama maža aš taip pat tikėjau Dievu: su mama sekmadieniais eidavome į bažnyčią, vakarais melsdavausi atsiklaupusi priešais paveikslėlį, vaizduojantį Kūdikėlį ir angelą. Pamenu vieną įvykį, kurio metu, tikiu, įsikišo Dievas.

 Kartą, kai man buvo apie 10 metų, su drauge stovėjome bendrabučio, kuriame gyvenome, koridoriuje prie taksofono ir laukėme eilės paskambinti. Tuo metu juo skambino du gerokai apgirtę vyrai. Stovėdama ten aš aiškiai išgirdau vidinį balsą: „Apsisuk ir greitai bėk iš čia.“ Tuoj pat sureagavau ir paraginau draugę eiti drauge, tačiau ji neklausė. Aš apsisukau ir išėjau. Man nuėjus vos kelis metrus, draugė visgi apsigalvojo ir pasisuko eiti paskui. Tą akimirką vienas iš girtų vyrų į sieną, prie kurios mes prieš kelias sekundes stovėjome, paleido alaus butelį. Butelis smarkiai pokštelėjęs į sieną sudužo. Ir tai įvyko vos per žingsnį nuo mano draugės. Ji su siaubu akyse atbėgo prie manęs. Tuomet suvokiau, kad mane Kažkas apsaugojo nuo nelaimės, nes jei būtume likusios stovėti, butelis būtų pataikęs tiesiai į mane. Ir šiandien vis dar pamąstau, ar tai buvo Šventoji Dvasia.

Po šio įvykio praėjus 20 metų, kai gyvenimas susiklostė ne taip, kaip svajojau ir tikėjausi, pirmą kartą suklupau atgailos maldai. Iki tol viduje tvyrojusį nerimą, neviltį ir tuštumą meldžiantis pakeitė ramybė. Tai buvo vos juntamas Šventosios Dvasios aplankymas – nelauktas, netikėtas, bet labai trokštamas, po kurio vis drąsiau pradėjau gręžtis į Gyvąjį Dievą. Po savaitės pradėjus lankyti bažnyčią, kaskart užliedavo apvalanti Šventosios Dvasios banga – verkdavau kiekvieną sekmadienį, vos prasidėjus šlovinimui, atgailaudama dėl savo nuodėmių ir prašydama Dievo atleidimo. Praėjus keliems mėnesiams, staiga aiškiai suvokiau, kad visos mano nuodėmės atleistos, jų nebėra. Porą mėnesių skraidžiau iš nuostabos ir netikėtai mane užplūdusio džiaugsmo. Pamenu, kad vis klausdavau Viešpaties, negalėdama suprasti, kaip Jis galėjo man atleisti visa, ką padariau, jei net aš pati nesugebu sau atleisti. Juk mano nuodėmės TOKIOS didelės ir sunkios. Tai buvo ilgo kelio į atleidimą sau pradžia...

Panašiai tuo laiku vieną sekmadienį, šlovinimo metu, mane aplankiusi Šventoji Dvasia tarsi pakėlė virš žemės. Žinoma, kūnas stovėjo ant žemės, bet aiškiai jutau, kaip mano dvasia skrajoja kažkur virš pasaulio, buvau apsvaigusi, bet svaigulys buvo malonus ir be krislelio nuodėmės – ne taip, kaip būdavo vartojant alkoholį. Tai buvo pirmasis antgamtinis išgyvenimas, kurio negalėjau paaiškinti, bet buvo taip gera, kad nenorėjau atsimerkti ir suvokti, kad tai baigėsi. Vėliau sekė keli mėnesiai sunkaus sausros etapo, kai ilgėjausi patirtų Dvasios artumo akimirkų ir troškau naujų patyrimų.

Manyje vyko arši kova dėl pasirinkimų: paragavusi Dievo meilės norėjau toliau eiti su Juo, tačiau čia pat žvalgiausi į pasaulį, bijodama netekti draugų, kolegų, tėvų meilės ir pripažinimo, nes suvokiau, kad negaliu džiaugtis ir vienu, ir kitu. Ši kova baigėsi labai skaudžiai, tačiau dabar suprantu, kad mano tikėjimo kelyje tai buvo lūžio taškas, po kurio aš tvirtai apsisprendžiau nebepasikliauti savo jėgomis, bet mokytis pasitikėti Viešpačiu ir viską pavesti Jam.

Tą vasarą pastojau. Nuo kolegos. Buvo labai gėda, skaudu, pykau ant savęs, kad nuvyliau Dievą, tikėjimo namiškius ir šeimos narius, tačiau ir tuomet Šventoji Dvasia manęs neapleido – Ji guodė, ramino, padėjo vėl pakilti iš nevilties ir skausmo. Toliau sekė daugybė įvykių, per kuriuos eidama aiškiai pamačiau savo baimes, bejėgiškumą, tačiau, mano didelei nuostabai ir neapsakomam džiaugsmui, Dievas pridengė visus mano silpnumus, apgynė mane nuo priešų, apsaugojo nuo audrų, kurios taikėsi mane nunešti. Kasdien mokydamasi viską atiduoti į Dievo rankas, vis labiau mokausi viltis Juo, pasikliauti Jo gailestingumu, teisingumu ir rūpesčiu. Ir Jis niekada nenuvilia.

Šventoji Dvasia – nepamainoma pagalbininkė skaitant Šventąjį Raštą. Skaitant Šventojo Rašto tiesas, Ji atveria nuodėmes, parodo netobulumus ir klaidas. Pamenu, kai pirmaisiais mėnesiais po įtikėjimo pirmąkart perskaičiau Evangelijos pagal Joną 8 skyrių, kuriame buvo rašoma apie moterį, pagautą svetimaujant. Labai aiškiai supratau, kad aš buvau ta svetimaujanti moteris, dėl savo nuodėmių verta mirties. Šventoji Dvasia apkaltino dėl nuodėmių. Verkiau, atsiprašinėjau Dievo, bet, perskaičiusi, kaip Jėzus reagavo į jos nuodėmingumą, supratau, kad Jėzus manęs nesmerkia, Jis man atleidžia. Apėmė sunkiai paaiškinamas jausmas – tai buvo atgaila, sumišusi su džiaugsmu ir dėkingumu Dievui, nes Jis, nepaisydamas mano nuodėmingumo, per Jėzų Kristų priima ir myli mane.

Kitas jaudinantis išgyvenimas aplankė, perskaičius Laiško efeziečiams 4 skyriaus 30 eilutę, kur apaštalas Paulius įspėja tikinčiuosius neliūdinti Šventosios Dvasios. Šias eilutes skaičiau, kai laukiausi sūnaus. Tuomet užplūdo gili atgaila dėl to, kad aš, būdama Dievo Šventykla, nusidėjau svetimaudama ir taip nuliūdinau Šventąją Dvasią. Aiškiai suvokiau, kokia jautri, švelni ir mylinti yra Šventoji Dvasia, o aš savo veiksmais Ją įskaudinau. Skaitydama Bibliją patyriau ir daugiau panašių išgyvenimų – Šventoji Dvasia per Raštą mokė išminties, apreiškė Dievo meilę, apkaltino dėl mano neteisingų pasirinkimų ir įtikino, kad man iš tiesų atleista.

Per 4-erius tikėjimo metus Šventoji Dvasia mane išgydė nuo daugybės dvasinių ligų, kurios ir  buvo daugelio nuodėmių priežastis. Ypatingai stiprų išgydymą patyriau praėjusį pavasarį, maldos už ligonius ir kenčiančius metu. Man viešai prakalbus apie vaikystėje patirtą seksualinę prievartą ir žurnale moterims parašius straipsnį apie daugybę metų slegiančią naštą, grįžo seni prisiminimai, vėl visu svoriu užgulė skausmo, nevisavertiškumo, apleistumo našta, kurios nepanešiau. Tą sekmadienį, kai pastoriai meldėsi už ligonius, išėjau į priekį ir maldos už mane metu labai aiškiai dvasinėmis akimis pamačiau prieš mane stovintį aukštą Šventą Asmenį, nuo kurio iš gėdos dengiausi rankomis veidą ir karčiai raudojau. Išgyvenant širdyje begalinį skausmą, nuo šio Asmens pradėjo lietis meilė ir ramybė, atėjo suvokimas, kad Jis labai mane brangina ir myli, kad man nereikia gėdytis to, kas buvo, nes Jis visa tai nuplovė. Po šios maldos praėjo pusmetis ir šiandien aš galiu tvirtai pasakyti, kad esu išgydyta ir išlaisvinta iš daugybę metų mane kausčiusių praeities skausmų ir nuodėmių. Ne tik iš mano, bet ir iš tų žmonių, kurie nederamai su manimi elgėsi, nuodėmių. Visa tai apvalyta! Amen!

Šventoji Dvasia yra labai dosni – Ji teikia nuostabias dovanas. Nuo pat sąmoningo tikėjimo pradžios visąlaik prašau Dievo trijų man svarbiausių dalykų: meilės, išminties ir kantrybės. Šių dalykų labiausiai trokštu ir suprantu, kad Dievo akyse tai yra didžiausi turtai. Ir Jis kasdien manyje šiuos turtus augina.

Tačiau Dievas ir toliau stebina nuostabiomis staigmenomis! Kadangi aplink mane esantys tikintieji meldėsi kitomis kalbomis, man būdavo apmaudu, kad aš negaliu taip melstis. Ne todėl, kad kas nors man dėl to priekaištautų, bet jaučiausi tarsi žemesnė už kitus tikinčiuosius. Labai norėjau gauti kitų kalbų dovaną. Kelerius metus prašiau Dievo šios dovanos. Buvo ir agoniškų maldų, ir skaudžių nusivylimų, negavus jokio atsakymo, bet štai 2014 metais, per pačias Šv. Kalėdas, Jis įteikė man šią nuostabią dovaną!

Tą vakarą po pamaldų su vaikais buvau namuose. Buvo truputį liūdna, kad šventę sutinku ne su tikinčiais draugais. Nutariau per skaipą su šventėmis pasveikinti vieną sesę Kristuje. Mums susirašinėjant prakalbome apie kitų kalbų dovaną (buvau jai užsiminusi, kad nesimeldžiu kalbomis, bet labai norėčiau). Ji pateikė man labai gražų palyginimą: ant stalo padėta man skirta Dievo dovana – tereikia imti ją ir išpakuoti. Ji pasiūlė už mane pasimelsti dėl šios dovanos. Draugei rašant, pradėjau jausti, kaip mane užlieja Šventoji Dvasia – tarsi karšta srovė lietųsi per mano vidų! Viskas buvo taip nežemiška, bet tuo pačiu taip gera, sava ir trokštama. Tik  spėjau jai parašyti, prašydama jau dabar pradėti melstis už mane, nubėgau į savo kambarį įsijungti šlovinimo giesmių. Šventosios Dvasios pripildyta troškau tik vieno – melstis, melstis, melstis, tačiau lietuviškai melstis buvo be galo sunku – vos vertėsi liežuvis, tikrąja šio žodžio prasme (jis buvo tarsi medinis!), skaudėjo žandikaulį, bet ištarti kita kalba žodžių vis dar nepavyko. Tą vakarą šlovinau ir meldžiausi gal 6 valandas – visas kambarys buvo pripildytas Šventosios Dvasios, o aš panirau į Dievo meilę ir Jo artumą. Galiausiai, kai užmigdžiusi vaikus likau vienumoje su Dievu ir suklupau toliau melstis, pasipylė žodžiai nesuprantama kalba. Malda taip stipriai liejosi, jog protu negalėjau nieko suvokti – pati iš savęs juokiausi, o jaučiausi taip, lyg apskritai gyvenime nebūčiau meldusis. Karšta malda kita kalba liejosi kelias valandas, kol galiausiai paryčiais užmigau... Esu be galo dėkinga draugei už padrąsinimą, nors turbūt kiekvienai Dievo dovanai turi ateiti tinkamas laikas, nes viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo (Rom 9, 16). Svarbu laukti Jo ir nuolat kreipti žvilgsnį į Jį – šito vis dar tenka mokytis.

Aprašydama savo išgyvenimus, nenoriu kam sukelti nuoskaudos ar pavydo, kad jūs nepatyrėte ko nors panašaus ar Dievo Dvasia jums yra miglotas Asmuo. Patikėkite, ir aš labai dažnai taip jaučiuosi. Šiame neilgame kelyje su Dievu tikrai būta daug klaidų, mokantis išgirsti ir atpažinti Šventosios Dvasios šnabždėjimą, bet Dievas yra be galo gailestingas ir mylintis – Jis dovanojo daug brandžių bendrakeleivių, kurie padeda suprasti Jo kalbą. Vienas tų žmonių yra mano brangi draugė Jūratė, kuri daugybę kartų buvo Šventosios Dvasios lūpomis, kalbančiomis man gydančius žodžius, liejančiomis išmintį ir meilę, mokančiomis kantrybės ir padedančiomis augti, kol pati gebėsiu pažinti Dievo Dvasios kalbą.

Tai tik keli išgyventi patyrimai su Šventąja Dvasia. Ji lydi kasdien, padeda suprasti Šventąjį Raštą, augina manyje meilę, nuolankumą, išmintį, kantrybę, moko gyventi dievotą gyvenimą, nuolat stebina savo netikėtu dvelksmu, gydo mano žaizdas ir ligas. Ji – pati brangiausia mano bendrakeleivė tikėjimo kelyje, ir viskas dėl Kristaus aukos. Šlovė mūsų Viešpačiui už Jo beribį gailestingumą ir meilę! Amen!

Tarnystės mokyklos studentė

Bendrinti: