.jpg)
Akivaizdu, kad tik įsikūrus mūsų bažnyčiai, mums, tikintiesiems, trūko pažinimo daugeliu tikėjimo klausimų. Buvome ir daugelis tebesame pirmos kartos krikščionys, todėl krikščioniškų tikėjimo tiesų bei praktikos mums neperdavė tėvai ar seneliai – didžiąją dalį jų mes atrasdavome savarankiškai.
Drąsus tikėjimo išpažinimas, neformalus jo praktikavimas bei aktyvus įsitraukimas į bendruomenės gyvenimą buvo nauja patirtis mums bei, ko gero, išskirtinis reiškinys tuometiniame krikščioniškame Lietuvos gyvenime.
Tokį susidomėjimą tikėjimo klausimais pavadinčiau dvasiniu prabudimu – vargu ar būtų įmanoma tai įžiebti bei puoselėti vien žmogaus noru, entuziazmu bei pastangomis. Neabejoju, kad tai buvo naujo Dievo darbo pradžia tiek mūsų, tiek aplinkinėse tautose.
Tuo metu daug, nors ne visada teisingai, bet nuoširdžiai, vaikiškai, jaunatviškai kalbėdavome apie Šventojo Rašto autoritetą, Šventąją Dvasią ir Jos dovanas, Viešpaties baimę ir pagarbą Jam, atgailą, šventumą, stebuklus...
Nepaisant patyrimo bei išmanymo stokos, tam tikro nemokšiškumo bei diletantizmo, esu dėkinga, kad tuo metu bažnyčioje buvau mokoma asmeniškai savo kasdienybėje bendrauti su Šventąja Dvasia, prašyti Jos vadovauti meldžiantis, atverti skaitomas Šventojo Rašto tiesas. Kadangi neturėjome jokios pagalbinės literatūros, pasikliaudavome stebuklingu Šventosios Dvasios vedimu – tikėjome, kad Ji neleis nuklysti ar būti suklaidintiems.
Šventosios Dvasios krikštą, tuo metu taip įvardindavome šį veiksmą, išgyvenau labai asmeniškai – tai buvo gilus vidinis išgyvenimas bei antgamtinis, protu nelabai paaiškinamas suvokimas, kad Šventoji Dvasia yra su manimi, kad Ji – mano globėja, stiprintoja, mokytoja. Šventosios Dvasios krikštas, mano atveju, buvo palydėtas ir kitų kalbų dovanos. Nepamiršiu tą akimirką patirtos laisvės, grožio, gerumo, šventumo, drąsos, džiaugsmo. Labai branginu ir vertinu kitų kalbų dovaną ir nuolatos, su dideliu dėkingumu Dievui, ją praktikuoju savo gyvenime. Tačiau šiandien, įgijusi daugiau patirties ir žinių, suprantu, kad ne visiems tikintiesiems ji suteikiama. Pvz., pastorius J. Piperis viename interviu pasakojo, kaip ilgus metus troško kitų kalbų dovanos ir daugelį kartų meldė Viešpaties suteikti jam šią dovaną, tačiau Viešpats atsakė: „Pakanka tau mano malonės“ bei priminė, kad jis turėtų stengtis būti geras ganytojas tiems, kurie tos dovanos neturi, ir tiems, kurie ją turi.
Plečiantis krikščioniškam akiračiui bei bendrystei su įvairių konfesijų krikščionimis, supratau, kad Šventoji Dvasia dalyvauja ir tų tikinčiųjų gyvenime, kuriems kitų kalbų dovana nesuteikta, suvokiau, kad tai nėra išskirtinis Šventosios Dvasios buvimo žmogaus gyvenime ženklas. Kita vertus, manyčiau, kad kitų kalbų dovanos neturintys tikintieji turėtų atsargiau komentuoti ir pagarbiau vertinti Šventosios Dvasios pasireiškimą, kurio nėra patyrę.
Apaštalas Paulius Pirmojo laiško korintiečiams 14 skyriuje ragina trokšti dvasinių dovanų, ypač pranašavimo. Ne kartą esu patyrusi pranašystės dovanos veikimą savo gyvenime – tiek bažnyčios, tiek namų grupelių susibūrimuose. Daugelį kartų Viešpaties Dvasia suteikdavo nenusakomą įžvalgą, supratimą, sunkiai paaiškinamą žinojimą dėl tam tikrų ateities įvykių. Tikėjimo kelyje taip pat asmeniškai esu patyrusi antgamtinių išgydymų ir išlaisvinimų. Šios dovanos ne kartą pasireikšdavo bažnyčioje. Tikiu, kad Viešpats ir šiandien gydo bei išlaisvina žmones nuo netyrų dvasių.
Visos Šventosios Dvasios dovanos praturtina. Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie dvasinių dovanų išmanymą Pirmojo laiško korintiečiams 12 skyriuje, nepradeda išsamiai jų gvildenti, aiškinti jų pasireiškimo ypatybių, kuo viena nuo kitos skiriasi, kaip atpažinti, ar tai yra išminties, ar pažinimo žodis. Jis tiesiog išvardija dovanas, išryškindamas jų šaltinį ir prigimtį. Keletą kartų apaštalas Paulius pabrėžtinai pasako, kad visa tai veikia ta pačia Dvasia, kad dovanos kyla iš tos pačios Dvasios ir yra paskirstomos taip, kaip Viešpačiui patinka. Ne žmogus nusprendžia ir pasirenka vieną ar kitą dovaną, bet Dievas savo valia paskirsto jas bendram labui. Apaštalo Pauliaus žinia – dovanos kyla iš vienos Dvasios ir Jos valia. Svarbu ne tai, kam ir kokios Dvasios dovanos suteikiamos, bet kokiam tikslui.
Edita
