Misija į Filipinus tęsiasi: „Imti ir duoti tuo pačiu metu“

Džiaugiamės, jog misionieriška veikla mūsų bendrijoje, regis, įgauna pagreitį. Ne taip seniai sužinojome, kad Jonavos bažnyčios pastorius Mindaugas Sakalauskas išvyksta į Austriją. Kiek anksčiau viena sesė, vilnietė Jurgita Kašelionytė, taip pat išvyko į misiją į Kiniją (viliamės, kad ji taip pat pasidalins įspūdžiais). Dar anksčiau pasakojome apie vilnietę Vitą Mason, šiuo metu su vyru bei vaikais gyvenančią ir tarnaujančią Albanijoje, o prieš tai tarnavusią misijų laive Afrikoje. Taigi dabar kalbiname Aidą Šumskytę, kuri šių metų spalio pabaigoje - lapkričio pradžioje su grupe jau antrą kartą vyks į misijas Filipinuose, bei mūsų bendrijos pastorių tarybos pirmininką Ramūną Jukną, prisijungsiantį prie šios kelionės pirmą kartą.

Aida, iš bažnyčios informacinio bukleto sužinojau, kad ir vėl vykstate į Filipinus. Į jūsų grupę įsijungė ir naujų žmonių. Misija - įmanoma, ir misija plečiasi? Su kokia misija bei mintimis išvykstate šįkart?

Keliaujant antrą kartą jau aiškiau, ką teks daryti. Kai į Filipinus vykome pirmą kartą, buvo daug neaiškumų, nežinojome, ką reikės daryti. Tada maniau, kad man gydymu užsiimti nereikės (Aida yra odontologė - red. past.). Dabar jau beveik viskas žinoma: sąlygos, aplinka, žmonių poreikiai. Galima rimčiau pasiruošti, kad kuo daugiau patarnautume žmonėms. Juolab, kad prie mūsų prisijungė dar keturi žmonės.

Ši, jau antroji, jūsų kelionė liudija, kad yra poreikis, ir, matyt, įspūdžiai po pirmos kelionės neblėsta. Kokie tie įspūdžiai, prisimenant kelionę po ilgesnio laiko?

Tik patys geriausi. Patirtis neįkainojama ir nepamirštama. Ričardas juokauja, kad aš dar negrįžusi iš Filipinų.

Pati esi brandi krikščionė, daug metų ištikimai tarnauji bažnyčioje. Ar šios kelionės reiškia, jog tavo gyvenime atsiranda naujų tikslų ir naujų krypčių?

Vargu ar tai yra kažkas nauja. Gal tik visa tai, ką veikiu kasdien, įgavo kitokį atspalvį. Tiksliau būtų sakyti, kad pasikeitė mano atostogų kryptis ir tikslai. Mėgstu keliauti, tad pažintinės kelionės būdavo mano atostogų dalis. Pernai atostogas praleidau misijoje. Jos buvo daug sodresnės ir spalvingesnės nei įprastai.

Kokios pagalbos labiausiai reikia ruošiantis tokiai kelionei bei jos metu? Galbūt ir skaitytojai norėtų kuo prisidėti... Ar galėtų?

Labiausiai reikalinga, žinoma, maldos. Negali žinoti, kokių siurprizų gali iškrėsti gamta. Pernai labai sėkmingai prasilenkėme su taifūnu, nusinešusiu daugybę žmonių gyvybių. Nesam apsaugoti nuo tokių vėjų, potvynių ir šiais metais.

Mielai nuvežtume vaikams dovanėlių. Maži suvenyrai labai pradžiugina visus, ypač sunkiai gyvenančius vaikus. Kaskart važiuojant perkame vaikams dovanų: gražių pieštukų, balionų, tušinukų. Tinka viskas, kas neužima daug vietos. Būtų malonu, jei kas pats padarytų vieną kitą suvenyrą. Poreikis - didelis, nes vaikų labai daug ir jie įvairaus amžiaus.

Ramūnai, kaip atsitiko, jog šiemet ir tu prisijungei prie misionieriškos kelionės? Ko tikiesi iš šios misijos?

Jau daugiau nei prieš metus žinojau, kad keli mūsų bendrijos tikintieji (Aida, Ričardas ir Tadas) vyksta į pirmą misijų kelionę Filipinuose. Man buvo įdomu sekti su kelione susijusią informaciją. Jaudinausi, kai, mūsiškiams būnant tolimoje Azijoje, juos užklupo taifūnas. O jiems grįžus klausiausi įdomių įspūdžių ir pasakojimų apie misiją. Nors pats neplanavau ten vykti (ir patys dalyviai to neplanavo), tačiau bendraujant, svajojant ir planuojant prie grupės prisijungti pasiūlė ir man, kad savo akimis pamatyčiau bei savo rankomis kuo nors prisidėčiau prie misijos „Hope centers“ darbo Filipinuose. Kadangi manoji šeima šį pasiūlymą sutiko palankiai, su džiaugsmu prisijungiau prie grupės.

Kalbėti apie lūkesčius labai sunku. Manau, kad kiekviena kelionė praturtina. Taip pat esu įsitikinęs, kad tarnavimas kitiems žmonėms, netgi menkiausias geras darbas, ir pačiam suteikia labai daug. Tai ir patirtis, ir platesnis suvokimas, kuris lieka neišdildomas. Norėčiau būti kuo nors naudingas vykstančiai komandai ir tiems žmonėms, kuriems planuojame tarnauti.

Mūsų pokalbio įžangoje paminėjau, kad pastaruoju metu mūsų bendrijos tikintieji vis aktyviau įsitraukia į įvairias misijas... Prisiminiau, jog ir Panevėžio bažnyčia, kurioje tarnauji pastoriumi, buvo priėmusi misionierę iš Vokietijos. Kaip manai, tikriausiai ir mes pribrendome vis daugiau patarnauti ir už Lietuvos ribų? Kaip galėtum įvardinti tokių „mainų“ ir patarnavimo naudą?

Taip, pastebimi nežymūs poslinkiai misijų link. Kaip ir minėjai, prieš keletą metų mūsų bendruomenėje atliko praktiką jauna misionierė iš Vokietijos, o šiandien žmonės ne tik slapta svarsto, bet ir drąsiai prisiima atsakomybę atsiliepti į troškimą vykti tarnauti svetur. Tai labai džiugina. Šaunu, kad žmonės apsisprendžia tarnauti Kristui ir toli esančiam savo artimui. Aš manau, kad misijos pasirinkimas yra kartu ir tarnystės pasirinkimas. O misionieriškas kelias yra kryžiaus, o ne savo patogumo, pasiaukojimo, o ne gerovės paieškų kelias.

Mus, kaip Lietuvos bažnyčią, slegia didžiulė atsakomybė tarnauti savo šaliai ir čia gyvenantiems žmonėms. Tačiau negalime pamiršti ir misionieriško pašaukimo aspekto. Bažnyčia yra Viešpaties nuosavybė, o mes esame Jo tarnai. Tad tarnas turi eiti ten, kur jį Viešpats siunčia. Misionieriškas bažnyčios braižas yra Visuotinės bažnyčios ženklas. Aš manau, kad mūsų vietinės bažnyčios turi jaustis pasaulinės arba Visuotinės bažnyčios dalimi. Tad turėtume priimti brolius, seseris bei tarnus iš kitų kraštų bei siųsti savuosius tarnauti svetur. Tai tarytum sveikos kraujotakos ženklas - imti ir duoti tuo pačiu metu. Tokiu būdu bažnyčios turi galimybę dalintis savo patirtimi, tautinės bažnyčios gali praturtinti viena kitą savo skirtybėmis ir džiaugtis vienybe Kristuje.

Lauksime tavo įspūdžių bei pluošto nuotraukų - juk pats mėgsti fotografuoti. Kas žino, gal žvelgiant į nuotraukas gims ir daugiau misionierių?

Jei viskas klostysis gerai, planuojame pasidalinti naujienomis bei įspūdžiais iš kelionės. Aišku, reikia saugotis, kad per daug garsiai nekalbėtume apie kuklius savo darbus. Tačiau jei kuklus mūsų pasidalijimas paakins vieną ar kitą tikintįjį pastebėti šalia savęs stokojantį žmogų, jei tai paskatins padaryti nors vieną gerą darbą, susimąstyti apie savo gyvenimą ir jo prasmę, būsime dėkingi Viešpačiui.

Ačiū už pokalbį.

P. S. Jei noras prisidėti prie šios misijos atranda atgarsį jūsų širdyje, jei norėtumėte prisidėti ne vien malda, drąsiname susisiekti su šiais žmonėmis (kontaktų galite teirautis mūsų redakcijoje arba tinklapyje).

Kalbino Aurelija Umbrasienė

Iliustracijoje - praėjusių metų misijų kelionės akimirka