Motinos patarimas

Šiųmetės Velykos man buvo kiek neįprastos - dalyvavau Didįjį Penktadienį mirusio giminaičio laidotuvėse. Mano liūdesys, jungiantis su velionio artimųjų liūdesiu, buvo sumišęs su džiaugsmu - juk artėja Jėzaus Prisikėlimo šventė!
Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, - skelbė Jis. - Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki? (Jn 11, 25-26).

- AR TAI TIKI? - ne kartą mėginau klausti savo artimųjų, giminaičių...

Labai taktiškai, diplomatiškai, „vingiuotai“, o kartais ir su pykčiu balse būdavo atsakoma, kad Jėzaus motina Marija jų gyvenime yra VISKAS, kad tie, kurie jai meldžiasi, bus išgelbėti, o kurie jai nesimeldžia, bus pasmerkti, kad pamaldumas Marijai yra būtina sąlyga gauti Dievo malones, kurios neateina niekaip kitaip, kaip tik per Marijos rankas, kad tik Marijai besimeldžiantieji yra jos vaikai, kurie niekada nepražūva, ir būtų gerai, kad aš nedrumsčiau jų ramybės su „savo Jėzumi“  ir su savo „sektantišku“ supratimu...

Kaip ir tuomet, taip ir šį kartą įtampa bendraujant buvo sumišusi su viltimi, kad, laikui atėjus, kurtieji išgirs knygos žodžius ir aklųjų akys praregės (Iz 29, 18).

Kelias dienas vaikščiojau galvodama apie šią situaciją ir ieškodama atsakymo Dievo žodyje.

Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves buvo pakviestas ir Jėzus, ir Jo mokiniai. Pritrūkus vyno, Jėzaus motina Jam sako: „Jie nebeturi vyno.“ Jėzus jai atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda.“ Jo motina tarė tarnams: „DARYKITE, KĄ TIK JIS JUMS LIEPS.“ Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens.“ Jie pripylė sklidinus. Tada Jis sakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prižiūrėtojui.“ Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (bet tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prižiūrėtojas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiol.“
Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo Jį. Paskui Jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas. Artėjant žydų Paschai, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę (Jn 2, 1-13).

DARYKITE, KĄ TIK JIS JUMS LIEPS.

Toks buvo Marijos, Jėzaus motinos, patarimas tarnams: „Darykite, ką tik JIS jums lieps!“ Pats svarbiausias Motinos patarimas! Biblijoje niekur nerasime žodžių, kad Marija būtų nurodžiusi tarnams ir mokiniams garbinti ją, Jėzaus gimdytoją, tačiau ji paliko mums labai svarbų nurodymą: Darykite, ką tik Jis jums lieps.

Mano vaike, klausyk savo tėvo pamokymo, neatmesk savo motinos žodžių (Pat 1, 8).

Kiekviena vaikus užauginusi motina žino, koks skausmas užlieja širdį, kai vaikas neklauso tėvo pamokymo ir atmeta motinos žodį, kai vaikas pasirenka ne gyvenimą Dievo žodžio šviesoje, o klaidžioja tamsiais gyvenimo labirintais... Dar didesnis skausmas sukausto motinos širdį, kai jos išnešiotas ir pagimdytas vaikas miršta...

Ką, mano sūnau? Ką, mano įsčių sūnau? Ką, mano įžadų sūnau? (Pat 31, 2).

Marija trokšta, kad kiekvienas šios žemės vaikas įsiklausytų į jos žodžius.

Jėzus Kristus savo žemiškąją tarnystę pradėjo Galilėjos Kanos vestuvėse. Vestuvėse, dalyvaujant Jo motinai ir mokiniams, Jėzus padarė pirmąjį ženklą - vandenį pavertė vynu. Šis ženklas kreipia mūsų žvilgsnius į visiškai naują tikrovę, kuomet iš Senojo Testamento pereinama į Naująjį Testamentą. Tai - plonytė it voratinklio gija riba tarp Senojo ir Naujojo Testamentų... Marija yra Senojo Testamento įvaizdis. Jėzus Kristus su savo mokiniais priklauso jau Naujajam Testamentui. Galilėjos Kanos vestuvės - tai ta vieta, kur susikerta Senasis ir Naujasis Testamentai. Vestuvėse dalyvaujantys svečiai - tai žmonės, kurie laikėsi Senojo Testamento tradicijos. Marija, Jėzaus motina, labai rūpestinga bei dėmesinga tam, kas vyksta aplinkui, ir tikinti savo Sūnumi, kreipiasi į Jį: Jie nebeturi vyno (Jn 2, 3). Į tai Jėzus atsako: O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda! Dar ne laikas prasidėti Naujajam Testamentui. Dar nepaskerstas mūsų Paschos Avinėlis, Kristus (plg. 1 Kor 5, 7).

 Jėzaus nukryžiavimas, Jo kančia ant kryžiaus, mirtis ir prisikėlimas - tai laikas, žymintis perėjimą iš Senojo į Naująjį Testamentą. Jėzus Kristus prisikėlė naujam egzistavimo lygmeniui - Jis nebėra mirtingas, Jis yra Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis, buvo numiręs, bet esąs GYVAS PER AMŽIUS, turįs mirties ir pragaro raktus (plg. Apr 1, 18).

O jūs, tarnai, DARYKITE, KĄ TIK JIS JUMS LIEPS.

Tik darant tai, ką Jėzus nurodo daryti, pereinama nuo Seno prie Naujo.  Tik darant tai, ką Jėzus nurodo daryti, galime švęsti praėjimo šventę - PASCHĄ. Ir tik patepę savo širdies duris Kristaus, Avinėlio be kliaudos ir dėmės, krauju (1 Pt 1, 19), galime praeiti mirtį ir džiaugtis Amžinuoju Gyvenimu.