Neišsemiama Dievo malonė

Pamenu, prieš kelerius metus, gruodžio 5 dieną, stovėjau prie lango ir gėrėjausi prasidedančia žiema. Suskambo telefonas. Netikėtai išgirdau gerą naujieną: „Pagimdė... mergaitė... viskas gerai... abi sveikos...“

Džiaugiausi kaip niekada, nes aiškiai supratau, kad tai kur kas daugiau nei gražios ir sveikos mergaitės gimimas. Supratau stebuklo esmę ir Viešpaties malonės dovaną.

Galbūt pritarsite tam ir Jūs, juk kiekvienas vaiko gimimas yra mažas stebuklas. Bet šis gimdymas buvo neeilinis... Tad siūlau prisiliesi prie Rasos gyvenimo stebuklo.

Jaunystės svajonės

Rasa su savo seserimi augo įprastoje šeimoje. Tėvams ėmus nesutarti, su mama išvyko gyventi į Žemaitijos kraštą, Kuršėnų rajoną. Nuo pat vaikystės jai patiko siūti ir modeliuoti lėlių drabužėlius. Tad svajojo tapti drabužių dizainere. Paaugus ši svajonė po truputėlį pradėjo pildytis: pradžioje mergina mokėsi siuvėjos amato, o vėliau troško studijuoti ir modeliavimą. Sakysit, viskas „kaip sviestu patepta“, bet...

Kartą, grįžusi savaitgaliui namo po intensyvių mokslų, nutarė su seserimi ir jos draugais šauniai praleisti laiką. Jaunimas įsilinksmino ir, sėdę ant motociklų, nurūko į netoliese vykstančią diskoteką. Motociklai skriejo dideliu greičiu. Draugijai buvo linksma, kol sprogo vieno motociklo priekinio rato padanga. Staiga Rasa ir jos du draugai vertėsi per motociklą ir skriste nuskriejo į pakelėje esančias pievas. Po kurio laiko prabudusi Rasa pamena, jog kažkas įvyko. „Tik nesupratau kas. Keliuosi nuo žemės, o kūnas tarsi švininis, kaip prilipęs prie žemės. Šaukiausi pagalbos... Nors jausmas viduje buvo geras. Matyt, šokas“, - pasakojo ji vėliau.

Nuosprendis

Šiaulių ligoninėje buvo padaryta operacija. Gydytojų prognozės - liūdnos. Merginai sulaužyti du ir sutrupintas vienas stuburo slankstelis. Rasai - tik dvidešimt metų, o ji niekuomet nebevaikščios...

Ligoninėje Rasa praleido metus. Tuomet ji dar nesuvokė: „Matyt, galvojau, jog visa tai praeis, kad anksčiau ar vėliau aš vis tiek vaikščiosiu. O gal dėl to, jog nesijutau vieniša, nes mane nuolat lankė mama ir draugai“. Tik kartais, išgirdusi pažįstamą dainą ar melodiją, transliuojamą per vietinę radijo stotį, mergina pajusdavo graužatį ir nostalgiją. Tuomet „ašaros byrėdavo kaip pupos“. 

Neviltis

Grįžusi namo Rasa buvo dar silpna ir galėjo tik gulėti lovoje. Mergina jautėsi vieniša ir niekam nereikalinga. Mat sodyba buvo toli nuo kitų gyvenamųjų namų ir retai kas atvykdavo aplankyti. Be to, mamai nenorėjo per daug atvyrauti ir pasakoti savo išgyvenimų, nes saugojo jos sveikatą. Juk žinojo, kad ir jai be galo sunku matyti tokią suluošintą dukrą.

Rasa gyveno prisiminimais, kurie, beje, sukeldavo didelį skausmą: „Jaučiau, jog gyvenimas pasibaigė... Viduje tuščia. Nėra vilties“. Kildavo minčių ir apie savižudybę, bet visuomet pagalvodavo apie mamą.  Mergina žinojo, jog taip sukels jai dar didesnį skausmą ir kančią.

„Pamenu, nuvažiuodavau rateliais į pamiškę ar pievas, sustodavau ir verkdavau. Pamačiusi žolynuose vaikščiojančius vabaliukus ar varlytes, kalbindavau juos, - prisimena Rasa. - Nusiskinsiu smilgą su boružėle ir kalbėsiu jai... kalbėsiu... Pasakosiu viską, o vėliau verksiu. Palengvėdavo man, kai išsipasakodavau. Dabar atrodo juokinga, kad su gėlėmis ir gyvūnėliais kalbėdavau, o tuomet buvo išeitis. Žiemą negalėdavau išvažiuoti į lauką, tad labai laukdavau šilumos ir tų širdies atsivėrimų“.

Išeities ieškojimas

Vėliau Rasa suprato, jog laikas bėga ir niekas nesikeičia, ji „nemiršta“, tad reikia mokytis gyventi. Mergina bandydavo visaip stiprinti ir treniruoti savo raumenis. Kai mama susiruošdavo į artimesnį miestelį ir Rasai būdavo daugiau laiko, ji bandydavo net pati įsiropšti į invalido ratelius. Mergina labai troško būti savarankiška, o tam reikėjo daug laiko ir pastangų. Po kurio laiko, nuslopinusi pyktį ir vedama didelio troškimo, Rasa išmoko pati įsėsti į invalido vežimėlį, apsirengti, pasikloti lovą, šiek tiek padėti mamai.

Šeima persikraustė į artimiausią miestelį, tad Rasai atsirado daugiau galimybių tapti savarankiška. Mergina turėjo savo atskirą kambarį su virtuvėle, galėjo pasiekti parduotuvę ar pavažinėti po miestelį. „Supratau, jog reikia kažką daryti... kažkaip gyventi,“ - atsimena Rasa.

Mergina panoro vėl puoštis, bendrauti su bendraamžiais, vykdavo į sanatorijas, kuriose gimdavo meilės ar susižavėjimo jausmai. Bet grįžus visada užplūsdavo depresija ir tuštybė. „Atrodė, jog virš manęs sukasi juodas sūkūrys, norintis praryti. Rodės, jog tuoj išprotėsiu. Nežinojau, kur dėtis. Kas bus toliau?“

Rasa atsimena, jog važiuodavo su ratukais toliau už Papilės miestelio, ties skardžiu prie Ventos upės ir šaukdavo. „Šaukdavau Dievą. Šaukdavau iš beviltiškumo, iš beprasmybės. Man buvo baisu... Juk jauna... o aplink jauni žmonės linksminasi, gyvena. Ir aš norėjau gyventi... Tad šaukiau ir prašiau Dievo, kad duotų draugų, išvestų iš tos situacijos, neleistų manęs įsukti į juodą sūkūrį... Aš juk norėjau džiaugtis kaip ir visi.“

Naujas etapas

Nesutarimai su patėviu paskatino merginą dar intensyviau ieškotis atskiro būsto. Tuomet rajono centre baigė statyti pensioną, skirtą neįgaliems bei vienišiems žmonėms. Taip Rasa atsidūrė Naujojoje Akmenėje. Tai buvo jos savarankiškumo išbandymas. Mergina nebijojo, mat šito labai troško. Be to, reikalui esant, pensionate visada būdavo medikų ir kitų pagalbininkų. Tarp jų - tuo metu kiemsargiu dirbantis Alvydas, kurį pensiono žmonės vadindavo „kunigėliu“, mat daug pasakodavo apie Dievą.

Pasakodavo jis ir Rasai, ir į vietinę protestantišką bažnyčią („Tikėjimo žodis“) pasisiūlė nuvežti. Mergina ten jautėsi laiminga, mat aplink buvo daug jaunų žmonių. „Tai atgaivino sielą. Radau, ko troško mano širdis... Tai, ko tada, ant skardžio, prašiau Dievo.“

Draugystė, virtusi santuoka

Rasos draugystė su Alvydu intensyvėjo. Jaunuolis dažniau užsukdavo pas Rasą į svečius, mat norėjo išsikalbėti, išsipasakoti, o Rasa mokėjo jį išklausyti ir paguosti. Jauni žmonės mėgo bendrauti ir kalbėtis įvairiais klausimais bei diskutuoti teologinėmis temomis. Alvydas padėdavo Rasai įveikti fizines kliūtis, o Rasa padėdavau nuraminti jam sielos audras.

Kartą, Rasai išvykus į sanatoriją, Alvydas nuvyko jos aplankyti. Tai nebuvo paprastas apsilankymas. Vaikinas pasipiršo. „Pamenu, kalbėjomės visą naktį. Aš vis jam pasakojau savo bėdas, ligas ir su jomis iškylančias problemas. Ir vis klausiau: „Ar suvoki, ką nori imti į žmonas?“ Nieko neslėpiau. Norėjau, kad jis viską žinotų.“

Rasai buvo trisdešimt dveji metai, o Alvydui - dvidešimt devyneri, kai jie susituokė. „Tuomet mieste kilo daug kalbų, nes buvo neįprasta: jaunoji ratukuose, jaunikis - sveikas. Tik mylėdamas ir tikėdamas gali kurti tokią šeimą. Žinojau, kad Dievas man jį suteikė kaip pagalbininką ir stipriai mane apdovanojo.“

Troškimas susilaukti vaikų

„Mūsų vedybinis gyvenimas buvo visoks, kaip jūra: ir banguojantis, ir ramus, - bet stengėmės vienas kitam padėti. Abu norėjome susilaukti vaikų, tad vykome konsultuotis tai pas vienus, tai pas kitus gydytojus." „Nesame susidūrę su tokiu atveju“, - sakė jie, gūžčiodami pečiais. Mat Rasai lūžo ne tik stuburo slanksteliai, bet buvo pažeisti ir dubens organai, dėl kurių nėštumas praktiškai neįmanomas. Bet visko būna... „Taip santuokoje išgyvenome dešimt metų. Pradžioje buvo skaudu, kai matydavau mažus vaikus, bet vėliau įpratau“, - atsimena Rasa.

Kartą,  pajutusi skausmus šone ir pilvo srityje, Rasa nuvyko pasikonsultuoti pas gydytoją ginekologą. Moteris negalėjo patikėti, kai gydytojas diagnozavo nėštumą. Pačiam gydytojui kilo daug klausimų, tad savo pacientę nusiuntė į Šiaulių klinikas dar vienai konsultacijai. Gydytojas patvirtino nėštumą, bet atrado dar ir miomą. Ką daryti? Gydytojų prognozė buvo negailestinga: „Neaišku, kas ką nugalės: ar augdamas vaisius miomą, ar mioma neleis augti vaisiui. Nieko pakeisti negalime. Čia kaip Dievas duos.“

Ir Dievas davė

Nuo pat vaikelio laukimo pradžios Rasa jautėsi pakylėta ir atmena tai kaip malonės laiką, kurio niekada nebuvo išgyvenusi. „Viskas man sekėsi. Širdyje buvo ramu. Man niekuo nereikėjo rūpintis. Išgyvenau didelę Dievo malonę...“

Artėjo gimdymas. Visi su nekantrumu laukė, meldėsi ir šiek tiek baiminosi. Gydytojai Rasą nusiuntė į Kauną, mat niekad neturėjo tokios pacientės, kuri gimdytų būdama paralyžiuota. „Pamenu, kai gydytojas paklausė: ar noriu pati pabandyti gimdyti, ar darome iš karto Cezario pjūvį. Labai norėjau pabandyti.“

Gimdymas buvo sėkmingas - Rasa pati pagimdė mergytę. Viskas truko tik tris valandas. Rasa neatmena net didesnių skausmų. „Tikras stebuklas. Tai Dievo dovana man,“ - džiaugėsi  pašnekovė.

Pabaigai 

Vasarą man teko dalyvauti vienose vestuvėse, švenčiamose Žemaitijos krašte. Buvo linksma, ir pyragų buvo, ir girą gėriau... Bet niekad nepamiršiu, kaip atsivėrė durys ir pro jas rateliuose įvažiavo Rasa, o jai ant kelių, tvirtai įsikibusi, sėdėjo baltaplaukė, garbanota, graži mergytė su rožiniu kaspinu.

Kažkas krūtinėje užgniaužė kvapą... Sunku suvokti ir įvertinti Dievo gailestingumo bei meilės apraišką...

Ištrauka iš spaudai ruošiamos knygos „Motinystės paslaptys. Iš širdies į širdį“.

Bendrinti: