Nurimk ir žavėkis Kristumi

Kalėdų metas pakelia nuotaiką ir atneša nuojautą, jog artėja kažkas nuostabaus. Ar jaučiate tai?

Tarsi iš tolumos artėtų ir vis stiprėtų vos girdimas garsas... Tarsi oro uoste lauktume savo artimųjų, vis žvalgydamiesi, kada jie išeis pro vartus. Tai tarsi akimirka, kai tuoj tuoj iš už horizonto vėl pasirodys saulė. Tai tarsi artėjantis pažado išsipildymas. Ateina kai kas nuostabaus. Frederickas Buechneris rašo: „Akimirksnį padvelkia nepažįstamų kvepalų kvapas, primenantis vietą, kurioje niekada nesi buvęs, ir laiką, kuriam apsakyti neturi žodžių. Jauti, kaip daužosi tavo širdis. Antgamtinis dalykas, kuris netrukus įvyks, gali būti palyginamas tik su tuo antgamtiniu momentu prieš jam įvykstant. Tas momentas vadinamas Adventu.“

Adventas. Tai reiškia, kad ateina kai kas nuostabaus.

Laikas nurimti 

Pirmasis gruodžio sekmadienis žymi Advento pradžią – sezoną, kuris liturginiame kalendoriuje kasmet prasideda ketvirtąjį sekmadienį prieš Kalėdas. Tai – laikas, skirtas paruošti savo širdis priimti ir branginti  Kristų. Deja, pašėlusiame metų pabaigos chaoso sūkuryje taip lengva pamesti šias nuostabias laukimo akimirkas. Daugelis iš mūsų pernelyg gerai žinome, kas aptemdo nuotaikas gruodį – pernelyg gerai žinome, ką reiškia priartėti prie Kalėdų slenksčio tarsi prie dar vieno varginančio mūsų vartotojiško amžiaus renginio. Organizuojant. Perkant. Pakuojant. Skaičiuojant. Stresuojant. Valgant. Valgant, nes norime nusiraminti.

Taigi rašau tiems, kuriems taip pat kaip ir man reikia sulėtinti tempą ir įsikabinti į dažnai pamirštamus vienos kalėdinės giesmės žodžius: „Te kiekviena širdis paruošia vietą Jam.“

Prisiminimų ir apmąstymų laikas

Per Kalėdas minėdami Dievo pažado išsipildymą, prisimename, kaip stipriai Kristaus įsikūnijimas sukrėtė pasaulį. Kalėdų prasmė siekia kur kas toliau ir giliau nei šeimos tradicijos, šviesos girliandos ar proga  į savo pratuštėjusį stalčių įdėti naujų kojinių.

 Adventas gali būti puikus metas šeimoms ar draugams atnaujinti maldas ir Šventojo Rašto skaitymą. O gal tai bus proga pradėti tai daryti?

Kalėdos reiškia revoliuciją. Kalėdos reiškia stebuklą. Kalėdos reiškia, jog Dievas atėjo dėl mūsų.

Dangaus Karalius iškeitė savo sostą į ėdžias.

Visagalis tapo pažeidžiamu kūdikiu.

Kūrėjas apsigyveno tarp savo kūrinių.

Neturintis pradžios ir pabaigos tapo kūdikiu.

Davėjas tapo dovana.

Jėzus atėjo kaip Emanuelis – Dievas su mumis. Kaip kadaise šv. Augustinas pasakė: „Jį sukūrė motina, kurią Jis sukūrė. Jį nešiojo Jo paties suformuotos rankos.“ Jei apmąstysime, kaip Dievas priartėjo prie mūsų,  mūsų troškimas ieškoti Jo tikrai išaugs.

Laukimo laikas

Adventas, laikas, belaukiant Kalėdų, pažadina kai ką daugiau nei tik džiaugsmingus apmąstymus apie pirmąjį Jėzaus atėjimą. Tai uždega ir troškimą laukti antrojo Jo atėjimo, kaip skaitome Apreiškimo knygoje: Tas, kuris šitai liudija, sako: „Taip, Aš veikiai ateinu!“ Amen. Taip, ateik, Viešpatie Jėzau! (Apr 22, 20).

Daugeliu atžvilgių šio amžiaus bažnyčia yra panašioje situacijoje, kokioje buvo Dievo žmonės baigiantis Senajam Testamentui – atskirti tremties, kentėdami tamsoje ir užgniaužę kvapą laukiantys Kristaus grįžimo dienos, vildamiesi, Tolkieno žodžiais tariant, „kad visa, kas liūdina, pasirodys netiesa“.

Mes gyvename tarp Kristaus prisikėlimo Aleliuja! ir Kristaus grįžimo – Maranata! Tarsi vaikai, Kalėdų išvakarėse pagauti linksmų praėjusių Kalėdų prisiminimų ir tuo pačiu nekantraus ateinančių Kalėdų laukimo. Taip, mes gyvename tarp Kristaus prisikėlimo Aleliuja! ir Kristaus grįžimo – Maranata! Ir čia, Advento laukime, Dievo žmonės atranda unikalų džiaugsmą, į kurį gali pažvelgti tik per garbinantį laukimą. T. P. Jonesas labai taikliai pastebi: „Advento metu krikščionys dejuoja ir dūsauja, suvokdami tai ne kaip beviltišką verkšlenimą dėl varganos dabartinės padėties, bet vildamiesi dieviškos puotos, kurią mums paruošė Jėzus <...> Kaip senovės izraelitai laukė kūne ateinančio Mesijo, taip mes laukiame Mesijo, grįžtančio šlovėje. Advento metu tikintieji išpažįsta, jog kūdikis, įkvėpęs savo pirmą kvapsnį tarp mergelės kelių, vis dėlto bus Tas, kuris tars ir paskutinį žodį.“

Adventas primena mums, kad esame tik keliaujantys piligrimai; kad tai, ką matome dabar – šio pasaulio sumaištis, – nesitęs amžinai; kad netrukus grįš tikrasis Karalius.

Taip, gruodžio mėnesį mes būsime užsiėmę. Tačiau šis laikas neturi būti apniukęs. Pradėkime ruošti savo širdis Emanueliui – Dievui, kuris yra su mumis. Išnaudokime šį laiką ir susibūrę su namiškiais ar draugais iš naujo įžiebkime šeimos ar draugų būrelio pamaldumo ugnelę, arba pradėkime tai daryti pirmą kartą. Te kiekviena širdis paruošia vietą Jam!

www.thegospelcoalition.org

vertė Lina Tamonytė

 

 

 

 

Bendrinti: