Pakalbėkime apie sveikatą

Apie sveikatą šiandien kalba visi - namie, darbe, per TV ar radiją. Internetas ir kitos viešosios informacijos priemonės sprogsta nuo įvairiausių patarimų, kaip išgyti nuo ligų ir pagerinti sveikatą. Gydytojai kasdien susitinka su ypatingai apsiskaičiusiais apie savo sveikatos problemas ir jų gydymą pacientais, kurių lūkesčiai gerokai pranoksta pagalbos galimybes.

Kalbėdami apie gyvenimą, daugumas žmonių sveikatos, sveikos mitybos prioritetus iškelia virš kitų vertybių, nemažai žmonių skiria daug laiko įvairių alternatyvaus gydymo būdų ir sveikos gyvensenos metodų išbandymui ir tai tampa net antra jų profesija arba hobiu.

Ką šiame kontekste tikintiesiems ir visuomenei apie sveikatą turi pasakyti bažnyčia? Ar skiriasi bažnyčios požiūris nuo pasaulio?  Natūralu ir  suprantama, kad bažnyčia rūpinasi žmogaus dvasios ir sielos gerove. Bet ar pagrįstai atskiriamas kūnas kaip kažkas nešvaraus, apie ką bažnyčioje nedera kalbėti? Ar ne per daug supriešinami išgydymai tikėjimu ir medicinos priemonės? Pagal PSO (Pasaulio sveikatos organizacija) apibrėžimą, „tikėjimas turėtų turėti žymią įtaką sveikatai, nes sveikata - tai visiška fizinė, psichologinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligų nebuvimas". Biblijoje vartojami išgydymą, pilnatvę ir gerovę apibūdinantys žodžiai dažnai sutampa, kaip, pvz., Shalom „ramybė, klestėjimas, pilnatvė" - Senajame Testamente, soteria „išgelbėjimas, išsaugojimas, išganymas" - Naujajame Testamente. Oficialiais PSO duomenimis, sveikatą 50 proc. lemia gyvenimo būdas, 20 proc. aplinka, 20 proc. genetika ir tik 10 proc. medicina/sveikatos priežiūra. Taigi krikščioniškas gyvenimo būdas turėtų turėti įtakos tiek sveikatos išsaugojimui, tiek jos atstatymui.

Vienoje iš savo knygų Johnas Stottas siūlo nagrinėti įvairius gyvenimo reiškinius visos Biblijoje atskleidžiamos žmonijos istorijos pagrindinių įvykių kontekste - t. y. sukūrimas, nuopuolis, atpirkimas ir prisikėlimas. Taigi šiame straipsnyje norėčiau pažvelgti į sveikatą ir jos problemas iš Šventojo Rašto perspektyvos.

I.  Sukūrimas.

Ką sako Šv. Raštas? Žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir pavidalą. Dievas sukūrė kūną iš žemės dulkių ir įpūtė Dvasią. Dievas sukūrė žemę kaip žmogui gyventi pritaikytą aplinką ir kūriniją žmogaus poreikiams patenkinti.

Ką sako mokslas? Žmogus - tobuliausia gyva būtybė visatoje. Įvairios žmogaus kūno sistemos harmoningai sąveikauja tarpusavyje.

Dauguma žmogaus organų sistemų turi „atsarginių" dalių (dvi akys, dvi ausys, du inkstai), kurios gali „pavaduoti" viena kitą, arba potencialių ląstelių atsargų, kurios gali pakeisti žuvusias ląsteles (galvos smegenys, kepenys), mūsų kūne veikia įvairių ląstelių gamybos, atstatymo mechanizmai, todėl jis nuolat atsinaujina.

Kad apsisaugotų nuo žalingų aplinkos veiksnių, mūsų kūnas turi sudėtingą imuninę sistemą su dideliu „ginklų" arsenalu.

Mūsų siela ir kūnas glaudžiai susiję, todėl kai keičiasi mūsų nuotaika, mąstymas, kūne gaminasi įvairios medžiagos, atitinkamai keičiančios kūno savijautą, įvairių organų sistemų būseną.

Mūsų kūne veikia labai įvairūs apvalymo nuo kenksmingų medžiagų mechanizmai per kepenis, plaučius, inkstus, todėl daugelį amžių žmonija išgyvendavo net labai sunkiomis sąlygomis ir jokie dirbtiniai organizmo valymo būdai nepasiteisino ir neprigijo.

Mūsų kūnas sukurtas taip, kad galėtų sąveikauti su aplinka ir į ją reaguoti (pvz., alkio, sotumo, troškulio jausmas),  apie įvairias problemas signalizuoja skirtingais būdais (pvz., skirtingas skausmo pobūdis), todėl svarbu šiuos signalus atpažinti.

Praktinis pritaikymas sveikatos stiprinimui:

 Svarbu pažinti įgimtus savo vidinio ir išorinio žmogaus ypatumus ir priimti juos kaip dovaną.

•  Pažinimas, kaip tobulai sukurtas ir funkcionuoja mūsų kūnas, skatina dėkingumą ir gyrių mūsų Kūrėjui.

•  Kadangi tai, kas esame, gavome kaip dovaną iš Kūrėjo, reikia prižiūrėti ir puoselėti, išlaikant pusiausvyrą tarp sielos ir kūno priežiūros.

•  Svarbu pastebėti mūsų kūno siunčiamus signalus (alkį, troškulį, miego stoką, nuovargį, skausmą) ir atitinkamai į juos reaguoti. Organizmas turi būdų parodyti, kokių medžiagų mums trūksta, čia padeda ir naudingi tyrimai, atliekami gydytojams rekomendavus.

•  Svarbu vengti tiek dvasią, tiek kūną žalojančių įpročių, priklausomybių, kurių poveikis aiškiai nustatytas ir žinomas.

Pasiūlymai, kurių reiktų vengti:

•  Lyginti save su kitais ir nuolat ieškoti būdų koreguoti išorinius „defektus", kurie neturi įtakos gyvenimo kasdienybei.

•  Sveikatos stiprinimo priemonių, kurios žada koreguoti visas organizmo sistemas, nes kiekviena sistema yra individuali ir reikalauja specifinio poveikio.

•  Baimę keliančių gąsdinimų žalingais maisto, aplinkos ar kitais poveikiais, kai nėra pagrįstų įrodymų. Svarbu pasitikėti mūsų organizmo apsauginėmis ir apsivalymo sistemomis. 

•  Kraštutinumų mityboje, skatinančių vartoti tik tam tikrus produktus, o kažko griežtai nevartoti, nes žmogus sukurtas kaip harmoninga būtybė, visose organizmo sistemose dominuoja pusiausvyra, o įvairiems organams reikalingos įvairios medžiagos.

II. Nuopuolis.

Ką sako Šv. Raštas? Nuodėmė paveikė visą žmogų ir kūriniją. Nuodėmė paveikė mūsų santykius su Dievu ir kitais. Dėl nuodėmės žmogus nebegalėjo pasilikti Edeno sode ir jo gyvenimas Žemėje nebėra amžinas. Dėl nuodėmes žmogui tenka kasdien kovoti su kūniškos prigimties silpnybėmis: godumu, nesusivaldymu, akių geismu.

Ką sako mokslas? Tarpusavio santykių sutrikimai (įtampa, nuoskauda, neatleidimas, nerimas) neigiamai veikia sveikatą, sąlygoja psichikos sutrikimus, širdies-kraujagyslių, įvairias psichosomatines ligas. Tačiau tikėjimas Dievu teigiamai veikia sveikatą.

Pagrindiniai gyvenimo būdo rizikos faktoriai yra susiję su nesusivaldymu: persivalgymas, persidirbimas, rūkymas, besaikis alkoholio vartojimas, nesantuokiniai lytiniai santykiai.

Praktinis pritaikymas sveikatos stiprinimui:

•  Siekiant stiprinti sveikatą svarbu aiškintis ir spręsti įvairias santykių su kitais problemas.

•  Svarbu puoselėti susivaldymo „dvasios vaisių" visose gyvenimo srityse.

•  Sveikatai svarbu atviras bendravimas su Dievu ir nuodėmių išpažinimas.

•  Svarbu priimti organizmo senėjimą kaip natūralų procesą ir su juo nekovoti, bet tęsti mokinystės kelią: kol išorinis žmogus nyksta, tegu vidinis atsinaujina.

Pasiūlymai, kurių reikėtų vengti:

•  Vengti raginimų atrasti konkrečią nuodėmę, sukėlusią konkrečią ligą, nes žmogaus kūno netobulumai ir ligos dažniausiai yra bendro žmonijos nuopolio pasėkmė.

•  Teisėjų ir pranašų, „žinančių", dėl kokių nuodėmių jums kas nors atsitiko.

•  Vengti priemonių, žadančių „amžiną jaunystę" ar „išgydymą nuo senatvės" šiame gyvenime.

III. Atpirkimas/Išgelbėjimas.

Ką sako Šv. Raštas? Per atpirkimą dėl Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus mes galime būti išgelbėti nuo nuodėmės ir išgydyti nuo ligų. Šventoji Dvasia veikia mumyse ir keičia, atnaujina tiek sielą, tiek ir kūną. Šventajame Rašte skaitome pasakojimus, liudijimus, kaip Dievas gydo įvairiais būdais per maldą, rankų uždėjimą, rūbo palietimą, purvo užtepimą ir t. t.

Per išgelbėjimą ir atleidimą Dievas taip pat atstato tarpusavio santykius su kitais žmonėmis ir tuo pačiu gydo  „sudužusias širdis" nuo emocinių problemų. Pasikeitus prigimčiai, žmogus „marina kūno darbus", išsilaisvina nuo žalingų įpročių ir gyvena sveikesnį gyvenimo būdą.

Ką sako mokslas? Bėgant amžiams medicinos mokslas vystėsi, todėl šiandien taikomi daug įvairesni gydymo ir reabilitacijos metodai nei prieš 2 000 m., be to, atliekami moksliniai tyrimai siekiant pagrįsti šių metodų efektyvumą.

Mokslininkai taip pat tiria tikėjimo ir maldos poveikį sveikatai ir išgijimui nuo ligų. Tyrimai buvo atlikti su  ligoniais, sergančiais širdies ir kraujagyslių ligomis, vėžiu, depresija; kenčiantys skausmą. 81 proc. tyrimų parodė teigiamą tikėjimo praktikos poveikį sveikatai. Taip pat gauta duomenų, kad praktikuojantys tikintieji greičiau sveiksta po širdies operacijų, jiems vaistų poveikis geresnis.

Tiriant išgijusių ligonių sveikatą ne visada galima paaiškinti išgijimo būdą/mechanizmą, taigi medicininiai tyrimai gali patvirtinti ir antgamtinius išgijimus/stebuklus.

Praktinis pritaikymas sveikatos stiprinimui:

•  Dievas gali gydyti įvairiais būdais: per maldą, gydytojus, vaistus, dietą ir taip pat stebuklingu antgamtiniu būdu. Svarbu šiuos būdus derinti, o ne supriešinti tarpusavyje.

•  Bendradarbiaujant su gydytoju svarbu taikyti moksliškai pagrįstus sveikatos stiprinimo, ligų diagnostikos ir gydymo metodus.

•  Nors esame išgelbėti, kol gyvename šioje žemėje, mūsų kūnas nėra tobulas, nemirtingas, todėl, pasveikę nuo ligų, vėl galime susirgti, o, nepaisant mokslo pažangos, ne visos ligos yra išgydomos. Tačiau medicina gali palengvinti kančią ir suteikti galimybes gyventi su tam tikromis ligomis visavertį gyvenimą. Taigi kiekvienu atveju svarbu suprasti, kokių sveikatos pasikeitimų siekiame, ir priimti Dievo teikiamą malonės saiką.

Atsargumo priemonės:

Plečiantis ligų gydymo galimybėms plečiasi ir taip vadinamų alternatyvių, netradicinių metodų pasiūla. Nebūdami  pagrįsti ir efektyvūs, jie dažnai reikalauja didelių finansinių ir laiko investicijų, fizinių pastangų, gali būti netgi žalingi sveikatai ar įtraukti į tam tikrą priklausomybę, burtininkavimo praktikas. Taigi svarbu „viską ištirti ir, kas gera, palaikyti".

IV. Prisikėlimo viltis.

Šv. Raštas kalba apie amžinybės viltį, kai mes įgysime naują, šlovingą, negendantį kūną. Svarbu ta viltimi gyventi ir Žemėje, kai susiduriame su savo silpnumu ir įvairiais sveikatos negalavimais. Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes karštai laukiame Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų gėdingą kūną ir padarys jį panašų į savo šlovingą kūną ta jėga, kuria Jis visa palenkia sau (Fil 3, 20 - 21).

Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu. Sėjamas gendantis kūnas, prikeliamas negendantis. Sėjamas negarbingas, prikeliamas šlovingas. Sėjamas silpnas, prikeliamas galingas (1 Kor 15, 41 - 43).

Taigi ir ligoje, ir sveikatoje te  mūsų žvilgsnis būna nukreiptas į Viešpatį, vilkimės Juo!

Bendrinti: