Svarbiausias gyvenimo įvykis

Koks yra svarbiausias žmogaus gyvenimo įvykis? Gimimas, pirmoji diena mokykloje, pirmoji meilė ar pirmasis pasimatymas, mokyklos baigimas, diplomo įteikimo diena ar pirmasis algadienis.O galbūt tai vestuvės, gal atsivertimo diena, gal tai mašinos pirkimas, o gal būsto įsigijimas, gal tai diena, kai gimsta vaikai, o gal tuomet, kai žmogus sulaukia paaukštinimo darbe, o gal tai diena, kai jis skaito konferencijos pranešimą ar pamokymą bažnyčioje, o gal reikšmingiausia diena, kai rašoma knyga, memuarų ar atsiminimų, o gal atminimų apie tave, jau buvusį tave...

Į šį klausimą įvairiais gyvenimo momentais ir skirtingu amžiaus tarpsniu žmogus atsakytų nevienodai. Reikšmingiausi dalykai yra tie, kurie pirmauja vertybių sistemos viršūnėje, atspindi mąstyseną, ėjimąlink tikslo, siekiamybės.

Peržiūrėdamas Varšuvos geto nuotraukas aptikau vieną, kurioje įamžintas aukojantis inteligentiškos išvaizdos vyriškis. Jis pasilenkęs krapšto grašius elgetaujantiesiems geto vaikams. Vyras yra žydų tautybės. Tai išduoda baltas raištis su Dovydo žvaigžde ant dešinės rankos. Nežinoma jo asmenybė, jo gyvenimas, likimas. Kaip ir tų vaikų...

Slogią geto atmosferą, kaip švino debesys, apsunkina žinojimas, koks tragiškas likimas laukė šių prievartos namų gyventojų. Nors daugelis iš ten buvusių puoselėjo viltį, bet jie buvo beviltiškoje situacijoje ir vilties neturėjo. Nors jie tikėjosi išeities, tačiau stulbinamai didžiosios šių žmonių dalies likimas buvo tragiškas ir jau nulemtas...

Rašyti apie tai sunku. Rašyti apie beprasmę mirtį, daugelis žmonių gali tik daugtaškiais, nes kaip gumulas gerklėje nukerta tariamą žodį, taip daugtaškis sakinio gale nukerta skausmingą mintį, palydi skaitytoją į kankinančių apmąstymų tylą. Daugtaškis liepia skaitytojui pačiam užbaigti sakinį, padaryti išvadą, kaip aritmetikos veiksmus sudėti mintį...

Tad žvelgdamas į vaizdą, kurį fotografas "pagavo", kaip vieną iš tų tūkstančių bereikšmių akimirkų, iš kurių susideda didžioji gyvenimo dėlionė, mąstau. Nežinau ar vyriškis pastebėjo ir įsiminė fotografą, ar jis grįžęs vakare šį epizodą papasakojo savo žmonai ir vaikams? Ar juos turėjo? Greičiausiai elgetaujantys vaikai egzistenciškai nesureikšmino išmaldos davėjo, o suskaičiavę gautus variokus suspaudė purvinomis rankomis ir sumetė mintyse, kokio maisto iš šių pinigų nusipirks.

Beviltiškoje situacijoje esantis tarnauja kitiems - štai kas yra šioje nuotraukoje. Atmeskime religinius ar kultūrinius reikalavimus tiesti ranką elgetai. Tai konkretus veiksmas. Tai moralinis apsisprendimas. Tai atsiliepimas į žmogaus prašymą. Tai susilietimas su kitu. Tai dalijimasis savo mažu ištekliu su stokojančiu. Tai dosnumo triumfas skurdo karalystėje. Tai gyvenimo šokis bado šmėklos akivaizdoje. Galiausiai tai nuotrauka, greičiausiai vienintėlė, kurioje matau vyriškį ir matau jį aukojantį skurdesniems už save.

Tad klausiu savęs, kai po pusšimčio metų kas nors vartys senąsias mūsų dienų nuotraukas, kokį mane jose atras? Kokį ženklą paliksiu aš? Kas man svarbu šiandien ir ar tai bus svarbu mano mirties dieną? Ar atiduodamas kvapsnį aš žinosiu, kad kilnų darbą esu atlikęs, kad dangus ir Tas, kuris tenai yra, pamatė mane?

Nuotraukoje Varšuvos geto vaizdas (šaltinis: www.bigpicture.ru)

http://pastoriaus.blogspot.com/