Kada prabyla Šventasis Raštas

Kai patikime Dievu, pasaulis mums nušvinta šviesiomis, ryškiomis spalvomis. Tuo metu dar nežinome, kiek priespaudos, sunkumų mūsų laukia einant tikėjimo keliu.
O sunkumų tikrai bus - apie tai mums kalba ir Šventasis Raštas: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia...“ Tačiau tikėjimo pradžioje mes į viską reaguojame labai pozityviai, visi sunkumai, atrodo, bus įveikti itin greitai -  tikėjimu. Tačiau laikas eina, ligos, deja, nesitraukia, problemos nenyksta... Jų, lyg tyčia, dar padaugėja, prislegia sunkumai, prasideda pirmieji nusivylimai Dievu. Nesinori nešti savojo kryžiaus, kuris, regis, kaip Pauliui duotas dyglys (2 Kor 12, 7).

Ir kartais atrodo, kad tie sunkumai niekada nesibaigs. Nešti Dievo uždėtą kryžių, regis, taip sunku, kad kartais pagalvoji: „Dar truputis, ir aš daugiau nepasikelsiu“. Nubrendi į giliausią dugną, pasieki didžiausią bedugnę, šaukies Dievo, bet Jis, tau atrodo, tavęs negirdi... Nes jei girdėtų, atsakytų. O kodėl Jis tyli? Gal šią uždėtą naštą ir turėsiu nešti iki pat galo, iki gyvenimo pabaigos? Nes juk ir krikščionys serga, miršta nuo ligų.

Mes, žmonės, turime mums dovanotą laisvę, bet nemokame su ja elgtis. Mes džiaugiamės laisve, bet pakliūvame ir į jos žabangas. Tačiau patekę į nelaisvę, mes, kaip Jona atsidūręs banginio pilve, pradedame šauktis Dievo. Pradedame melstis, giliau studijuoti Bibliją, klausytis pamokslų - kad tik Dievas ištrauktų mus iš to banginio pilvo. Mes artėjame prie Dievo, ir Jis tampa vis artimesnis, išgirstame Jo balsą. Jis pradeda kalbėti mums pamokslų metu, skaitant Šventąjį Raštą, klausantis muzikos, ir net naktį, miegant - per sapnus. „Tu esi išteisinta!“ - išgirdau vieno sapno metu. Tai nuskambėjo taip aiškiai, man gulint ligoninėje. Ryte prabudusi tiksliai prisiminiau, kad girdėjau šiuos Dievo ištartus žodžius. Apėmė nepaprastas džiaugsmas. Testo, kurį dariau klinikose, rezultatai įgavo visiškai naują atspalvį, nes aš esu išteisinta. Aš pradėjau mąstyti kaip išteisinta, aš atsakinėjau į testo klausimus kaip išteisintas, o ne pasmerktas žmogus! Kai išgirsti tokius, laisvę tavo dvasiai, sielai nešančius žodžius, viskas (aplinkybės, išoriniai veiksniai) tampa nesvarbu ir neturi tau įtakos. Tuomet iš naujo įsimyli Dievo žodį, nes Jis tau prabyla: kiekvienas žodis skamba aiškiai, ir jau nebebėgi greitai per eilutes, skubėdamas perskaityti šios dienos dalį, nes jauti, kad tuo Žodžiu Dievas tave maitina. Įsimyli Žodį, nors ateities dar tiksliai nežinai. Nežinai, ar sugebėsi pakilti iš patalo, bet savo viduje tu jau pakilai.

Su baime laukiau sekmadienio: ar sugebėsiu taip pat pakilti ir nuvažiuoti į bažnyčią? Prabudau, atsikėliau ir su šeima nuvažiavau. Valio! Didžiausias stebuklas po ilgų metų įvyko - aš pakilau ne tik vidumi, bet ir kūnu! Kažkam tai gali atrodyti, kad ryte atsikelti ir nuvažiuoti į bažnyčią - tai paprasčiausias dalykas. Tik patys artimiausi žmonės žino, kad man tai buvo neįmanomas dalykas. Bet Dievui nėra negalimų dalykų! - paprasta tiesa, bet ji tokia teisinga. „Dievui nėra negalimų dalykų. Dievui nėra negalimų dalykų, - sako Luko 1, 37,“ - nuolat ausyse skamba jau seniai per kažkokią vaikų šventę sukurta krikščioniška dainelė. Žinojau šią eilutę visada, bet tik dabar tai nuskambėjo taip, jog patikėjau, kad Dievui iš tiesų nėra negalimų dalykų.

Ar gebėsiu išsaugoti šį stebuklą? Ar visuomet bus taip nuostabu, kaip praėjusį sekmadienį? Suprantu, kad labai daug priklauso nuo manęs pačios, nuo tolesnio mano bendravimo su Dievu. O Dievas juk ištikimas, ir Jis neleis mūsų mėginti virš mūsų jėgų... (1 Kor 10, 13).