Dėkoju Dievui, kad labai netikėtomis aplinkybėmis susipažinau su moterimi, kuri turėjo drąsos atskleisti savo duobėto gyvenimo istoriją.
Jos dėka gavau brangią pamoką - tarytum kitaip ėmiau žvelgti į žmones, kurių veiksmai prieštarauja mano įsitikinimams, o gal net man nesuvokiami. Tarytum savo sąmonėje palipėjau laipteliu aukščiau, o gal kaip tik nusileidau žemiau? Juk savavališkai buvau užėmusi teisiančiosios padėtį, „klijavau etiketes" tokiems žmonėms, smerkdavau, lyg būčiau už juos geresnė. Stebėdavausi, kaip kai kurie žmonės gali atsisakyti savo vaikų, nesigilindama į priežastis, nesuprasdama, kad jie - taip pat tik likimo aukos, o mums nepriimtini jų pasirinkimai - tik pasekmė, t.y. ledkalnio viršūnė, kyšanti iš kasdieninės mūsų visuomenės rutinos „vandenyno", o didžioji jo dalis rūpestingai slepiasi, ir tik nedaugelis ryžtasi praskleisti tamsius vandenis, susidurti akis į akį su šiurpia realybe ir vietoje kaltinimų Kūrėjui ar valstybės valdymo sistemai, užduoti klausimą sau - „Ar aš ką nors padariau, kad to nevyktų?..."
***
O istorija prasidėjo, atrodytų, labai gražiai. Maža našlaitė iš vaikų namų buvo paimta globoti į šeimą. Pradžioje viskas klostėsi gerai. Kol šeimoje ji buvo vienintelė iš vaikų, dėmesio mergaitei nestigo. Po kurio laiko globėjams vienas po kito gimė savi vaikai ir paskirstyti dėmesį visiems po lygiai nebuvo lengva, taigi augančiai mergaitei, paimtai iš vaikų namų, jo atitekdavo vis mažiau ir mažiau. Kartais globėjai net nepasidomėdavo, su kuo vos mokyklą pradėjusi lankyti mergaitė leidžia laiką ir kodėl ji pasikeitė, tapo liūdna. Net ir tuomet, kai pradinėse klasėse besimokanti mergaitė po truputį ėmė užsiminti, kad vienas iš giminaičių su ja elgiasi ne taip, kaip pridera elgtis suaugusiam vyrui su vaiku, niekas tuo nenorėjo tikėti ir pasirinko verčiau negirdėti skundų, nei imtis atsakomybės spręsti problemą. Niekas nesikeitė, ir išnaudojimas tęsėsi ilgus metus. Galiu nujausti, kad sunkiausia vaikui buvo gyventi be vilties, kad tai kada nors baigsis, be galimybės šia sunkia gėdos našta pasidalinti su kažkuo, kas suprastų ir padėtų rasti išeitį...
Vos perkopusi paauglystės slenkstį mergaitė neiškart suvokė, kad ji jau laukiasi, bet ir tuomet globėjai buvo „kurti" problemai, kaltino tik mergaitę. Vietoje supratimo ir pagalbos, kurios taip reikėjo sugniuždytam jaunam žmogui, ji sulaukė tik reikalavimų imtis priemonių, kad kūdikis neišvystų dienos šviesos. Visgi dėl tuo metu jai sunkiai suvokiamų priežasčių mergaitė nesiryžo tokiam žingsniui, todėl buvo priversta palikti globėjų namus ir išeiti į niekur... Tai vyko daugiau nei prieš penkiolika metų - nedideliame miestelyje, vienišai paauglei surasti pagalbos ir pastogę sau ir kūdikiui buvo beveik neįmanoma. Taigi vos gimęs mažylis buvo paliktas kūdikių namuose, o jauna mergina turėjo rasti jėgų nors kažkiek pakilti ir eiti, tiksliau šliaužti per gyvenimą, nes negyjančios žaizdos neleido jaustis visaverte, o žmogiškos paramos ir supratimo nebuvimas gniuždė už vis labiausia.
Apleista, išniekinta, niekam nereikalinga mergaitė savo kūdikiui padovanojo tai, kas, atrodytų, viršijo visas jos galimybes, pareikalavo begalinio ryžto ir drąsos. Ji suteikė jam teisę į gyvenimą ir viltį gyventi taip, kaip negyveno ji...
„Su Dievo pagalba aš jau atleidau savo skriaudėjams, tik paprasčiausia apmaudu, kad iš saugios aplinkos buvo paimtas mažas vaikas, išnaudotas ir pamestas, kaip niekam nereikalingas ..." - prieš mums išsiskiriant pasakė mano naujoji pažįstama.
Išsiskirdama vietoje moters, karčios gyvenimiškos patirties paženklintu veidu, tarytum mačiau mažą mergaitę iki skausmo tyromis akimis, besikreipiančią pagalbos į aplink buvusius žmones. Sunku suprasti, kodėl tuo metu jos taip ir nesulaukė.
***
Važiuodama namo ilgai negalėjau atsipeikėti nuo netikėto susidūrimo su realybe, nuo neatsakytų klausimų lavinos. Norėjosi tik beviltiškai šaukti suvokiant, kad tokia istorija - viena iš daugelio.
Nerasdama atsakymų ir paaiškinimų ieškojau kaltų, „rezgiau" savo prote priežasties-pasekmės grandinę, tokiu būdu bandydama rasti nusiraminimą sielai ir pasiteisinimą. Nes aš esu tik svetimas žmogus, matantis ledkalnio viršūnę, teisėja - smerkianti ir teisinanti, filantropė - numetanti monetą elgetai, sulaikydama kvapą, kad neužuosčiau skurdo, aukojanti pinigus beglobiams vaikams SMS žinute, atiduodanti nenaudojamus daiktus labdarai. Taigi galiu brūkštelti pliusiuką savo gerų darbų sąraše.
Ir visgi įkyrios mintys manęs nepalieka - gal prašančios akys ir ištiesta ranka tik blausus atspindys sužalotos, vienišos sielos ir tos žvangančios kelios monetos visai ne tai, ko tai sielai iš tiesų reikia. Ypač palikto vaiko alkanai sielai, kuri taip ir nepasisotina patogesne gyvenimo aplinka, dovanojamais gražiais daiktais, linksmomis pramogomis. Nors dažnai mes - „gerieji" stengiamės juos įtikinti, kad viskas taip ir turi būti, kad daiktas - tai didžiausia vertybė. Tuomet jau galim brūkštelti pliusiuką savo gerų darbų sąraše....
Tačiau visai greitai tos pačios alkanos sielos kurs savo gyvenimo istorijas, taps mūsų ir mūsų vaikų kaimynais, bendradarbiais ar tiesiog praeiviais. Todėl kaktomuša iš naujo susidūrus su nepageidaujama realybe, vietoje kaltinimų Kūrėjui ar valstybės valdymo sistemai, paklauskime savęs - „Ar aš ką nors padariau, kad to nevyktų?..."
www.mamuklubas.lt
_64x64_9de.jpg)
