Vieniši

Siūlome dar vieną Erikos tekstą, rašytą pavasarį į mamų klubo svetainę. Akivaizdu, kad šie pamąstymai bei raginimas nepraranda aktualumo ir šiandien. Prie mamų klubo iniciatyvos lankytis vaikus globos namuose galite prisijungti ir jūs. Daugiau informacijos apie tai ieškokite www.mamuklubas.lt

„Nepalikite jų vienų..." - šiandien ragina gausybė plakatų Vilniaus gatvėse, kviečiančių aukoti 2 proc. pajamų mokesčio tėvų paliktiems vaikams.
Tačiau pastarosiomis dienomis vis labiau suprantu, kad daugelis iš mūsų lankomų vaikų jaučiasi labai vieniši. Atrodytų sunku patikėti, kad būdami nuolatinėje pedagogų globoje ir būryje klegančių „likimo draugų" vaikai gali jaustis apleisti ir vieniši... Viena mūsų lankomų globos namų darbuotoja pasidalino, jog artėjant šventėms ar atostogų metui kai kuriuos vaikus pasiima giminaičiai ar globėjai, o globos namuose likę vaikai savaip išgyvena šį, mūsų nuosavų atžalų taip laukiamą periodą, - pasidaro dirglesni, agresyvesni, sunkiau tramdo emocijas ar net tampa apatiški.

Apmaudu, kad ne tiek daug vaikų turi tą „oazę" už globos namų sienų, kurioje gali nors ir neilgam apsistoti, pakeisti aplinką, praleisti laiką su artimais žmonėmis.

Prisipažinsiu, kad turiu negyjančią žaizdą, kuri vis iš naujo plūsteli krauju, besisveikinant su nauju globos namų gyventoju... Arba perskaičius, atrodytų, gan guvaus ir ne taip lengvai sukalbamo paauglio troškimą, patikėtą grupės nuotraukų vinjetei, kad jis labai norėtų turėti tėvus... arba vienos dešimtmetės norą vėl pasisvečiuoti pas savo tetą - pasidomėjusi sužinojau, kad mergaitė pas ją svečiavosi vieną kartą prieš... dvejus metus. Prieštaringi jausmai užplūsta ir tuomet, kai vienas berniukas karts nuo karto pasitikslina, ar aš prisimenu, kaip jį lankydavau ligoninėje, kai jis sirgo, jam tuomet buvo 4 metai, dabar - 10...

Nebeužduodu klausimų, į kuriuos nėra atsakymų - ką veikia jų tėvai, giminaičiai, kaip taip galima ir pan., šiandien klausiu - ką dar galiu padaryti aš, kad tų vienišų „sielų" tarp mūsų būtų kuo mažiau.
Žinau, kad daugelis nėra abejingi našlaičiams, tačiau taip pat žinau, kad daugelis viltingai žvelgia į ateitį - kai tapsiu tobula mama savo vaikams ir jie paaugs, kai daugiau uždirbsiu, kai susiremontuosiu butą ar pasistatysiu namą ir pan. (žinau, nes pati tokia esu), tada apsiimsiu globoti, įsivaikinsiu.

Smagu, kai turim ateities viziją, planuojam savo veiksmus, tačiau pradėti galima ir nuo labai nedidelių dalykų, kuriems neprireiks dosnių investicijų, - kad ir nuvesti vaikus pačiuožinėt ant kalniuko ar į čiuožyklą, pasivaikščioti parke, mieste, kad ir į tą pačią parduotuvę (patikėkite, tai jiems tikra pramoga).

Pabaigti norėčiau labai taiklia vieno indų šviesuolio mintimi, su kuria sunku nesutikti: „Tam, kuris ilgai mąsto, kaip daryti gera, nelieka laiko tai daryti" (R.Tagorė)

www.mamuklubas.lt (nuotrauka Daivos Baumilienės)