Š. m. kovo pradžioje Vievio bažnyčiai „Tikėjimo žodis“ sukako 25 metai. 1991 m. Vievio miestelyje įvyko pirmieji evangelizaciniai susirinkimai, kuriuose pamokslavo Vilniaus bažnyčios pamokslininkas Kastytis Matulionis. Per evangelizaciją įtikėjus būriui žmonių, mūsų mieste prasidėjo kassavaitiniai tikinčiųjų susirinkimai – juose pamokslaudavo Lietuvos misijos (tuo metu bažnyčioje veikęs tarnavimas) pamokslininkai. Tų pačių metų gegužės mėnesį vyko vandens krikštas, kurio metu buvo pakrikštyti 25 žmonės iš Vievio, Elektrėnų ir Lentvario. Jėzus sakė: Pjūtis didelė, bet darbininkų maža. Melskite pjūties Šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Dievas pašaukė mus visus kaip savo darbininkus šiame miestelyje, kad įvykdytume Jo sumanymus. Norisi mintimis sugrįžti į tuos laikus ir prisiminti Dievo darbą – kaip Jis mus vedė, mokė, augino.
Prisimenant Vievio bažnyčios pradžią, norisi padėkoti brangiam broliui Gintautui Gruzdžiui, per kurį Dievas pradėjo veikti, statydamas bažnyčią Vievio miestelyje.
Pats Gintautas Gruzdys prisimena: „Įtikėjau 1988 m. pradžioje Kaune. Tuomet sąmoningai kreipiausi į Dievą, ir Viešpats suteikė malonę patirti Jo nuodėmių atleidimo galią. Aš iš tikrųjų pasijutau nauju žmogumi. 1988 m. buvo paskutinieji mano mokslo Kaune metai. Baigęs mokslus, gavau paskyrimą dirbti Vilniuje. Ten prisijungiau prie grupelės tikinčiųjų, kurie rinkosi būsimo pastoriaus Giedriaus Saulyčio namuose. Gyvenau ir Vilniuje, ir Vievyje. Maždaug po metų, 1989-aisiais, įtikėjo žmonių ir mano gimtajame Vievio miestelyje. Mes lankydavome bažnyčios „Tikėjimo žodis“ susirinkimus Vilniuje, taip pat rinkdavomės ir namų grupelėje Vievyje. Pirmoji namų grupelė vyko Liudo ir Gražinos Bruzdeilynų namuose (dabar jie gyvena Kretingoje). Evangeliją skelbėme įvairiais būdais: draugų vakarėliuose, gatvėse, restorane, traukiniuose, autobusų stotyje, diskotekoje ir pan. Vasaros rytais dviračiais važiuodavome į mišką melstis. 1991 m. Vievio grupelę pradėjo lankyti ir tikintieji iš Elektrėnų. Grupelėms išaugus ir pasidalinus, nuo 1992 m. lapkričio mėnesio aš pradėjau vadovauti namų grupelei Elektrėnuose.“
Tuo metu Vievyje veikė trys namų grupelės, bet Gintui išvažiavus tarnauti į Elektrėnus liko dvi. Tada bendrų susirinkimų Vievyje nerengdavome – važiuodavome į Vilniaus bažnyčios, kurioje daugelis iš mūsų tarnavome įvairiuose tarnavimuose, susirinkimus, todėl ganymo darbas vyko namų grupelėse. Bėgant laikui, nemaža dalis žmonių išvyko gyventi į kitus miestus, keli broliai pasitraukė iš bažnyčios ir 1994 m. rudenį liko tik viena namų grupelė, kurią lankė vos 4–5 žmonės, tarp kurių buvome ir mes su žmona.
Nuo 1993 m. vasaros aš pradėjau tarnauti Vilniaus bažnyčios administracijoje, su žmona gyvenau Vilniuje, bet kiekvieną antradienį važiuodavome į Vievio grupelę. Svarstėme, ar reikalinga Vievyje tokia maža namų grupelė, nes ją lanko tik keli žmonės, o man su žmona tenka į ją važinėti iš Vilniaus... Sprendimas atrodė aiškus: kam tęsti darbą, jei jis neneša vaisiaus? Vis dėlto meldėme Dievą, kad Jis išvestų mus iš šio mirties taško ir neleistų nors ir labai mažai kibirkštėlei mūsų grupelėje užgesti. Kadangi namų šeimininkai norėjo, kad mes rinktumės jų namuose, nes jiems sunku važinėti į Vilnių, mes su žmona ir toliau likome tarnauti – kad ir kiek tikinčiųjų susirinktų.
Viešpats išgirdo mūsų maldas, namų grupelė išliko – tuomet mums atrodė, kad ji tarsi iš mirusiųjų prisikėlė. Netrukus prie mūsų prisijungė nauja šeima, po to – jų draugė, o vėliau Viešpats dovanojo mums dar naujų ištikimų žmonių, kurie ir šiandien Jį tiki.
Namų grupelėje nebuvo žmogaus, kuris grotų kokiu nors instrumentu ir galėtų šlovinti Dievą. Meldėmės, kad Dievas atsiųstų karštai Jį mylintį žmogų. Ir po kiek laiko į mūsų grupelę atėjo Juozas Stankevičius, ką tik įtikėjęs baptistų bendruomenėje, kuri Vievyje surengė evangelizaciją. Jis išmoko skambinti gitara ir nuo to laiko turime puikų šlovintoją. Per Juozą su Dievu susitaikė jo žmona ir sūnus – taip Viešpats pagausino mūsų būrį.
Taigi sustiprėję, 1997 m. nusprendėme surengti Vievyje evangelizaciją – tuo metu per Lietuvą keliavo „evangelizacinė“ palapinė. Nors po šių renginių prie mūsų grupelės naujų žmonių neprisijungė, tačiau mums buvo svarbu pranešti žinią: „Mes esame Dievo vaikai ir darbuojamės šiame miestelyje“. Tuomet vėl atgijo mintis Vievyje pradėti ir sekmadieninius susirinkimus.
1997 m. Teisingumo ministerija įregistravo Vievio bažnyčią „Tikėjimo žodis“ kaip juridinį asmenį. Tais pačiais metais Vilniaus bažnyčios Lietuvos misijos pamokslininkai ėmė lankyti asocialius žmones tuo metu veikusiame Rykantų sąvartyne. Ir mes su Juozu Stankevičiumi prisidėjome prie jų: skelbėme ten sutiktiems žmonėms Evangeliją, maitinome juos koše, sumuštiniais su arbata, dalijome krikščioniškas knygas ir laikraščius. Buvo be galo džiugu matyti, kaip paklydę žmonės gręžiasi į Jėzų ir šaukiasi Jo išgelbėjimo. Taip darbavomės ten iki pat sąvartyno uždarymo. Puikiai suprantame, kad negalime apsiriboti tik tikinčiųjų susirinkimais ir bendravimu su tikinčiaisiais, bet turime nešti Kristaus Evangeliją Jo trokštantiems žmonėms.
Nuo 2000 metų prisidėjome prie dar vieno svarbaus tarnavimo – projekto „Vaikų Kalėdos“, kurį uoliai ir ištikimai tęsėme iki 2010 metų. Pradžioje renginius organizavome Vievyje, vėliau keliavome po aplinkinius miestelius, kaimus ir vienkiemius. Per 10 metų Kalėdų laikotarpiu aplankėme daugiau nei 20 mokyklų, darželių, vaikų dienos centrų. Tuo metu visa bendruomenė mobilizavosi. Tarnavome mes ir visi mūsų vaikai. Po šio projekto ir šiandien palaikome bendrystę su žmonėmis bei vaikais iš kelių kaimų.
Taip pat norime pasidžiaugti ir draugyste su Elektrėnų bažnyčia „Tikėjimo žodis“. Nuo 2004 m. vasarą drauge su šia bažnyčia rengiame Palapinių šventę: kelioms dienoms išvykstame į gamtą, šloviname Dievą, klausomės Dievo žodžio, bendraujame, žaidžiame, krikštijame vandenyje.
Mename dar vieną ypatingą laikotarpį – tai 2009–2010 metai. Broliui Juozui gimė noras surinkti namų neturinčius vargšus, aplankyti juos, surengti jiems vaišes, paliudyti apie Kristaus teikiamą išgelbėjimą. Tuo metu šie žmonės glaudėsi Vievio pakraštyje esančiame apleistame namelyje. Nuvykę pas juos giedojome giesmes, skelbėme jiems Evangelijos žinią, meldėmės už juos. Užsimezgė bendrystė. Tarp jų buvo vyras, kuris, kaip vėliau sužinojome, sirgo plaučių vėžiu. Padėjome jam kiek galėjome: vežėme pas gydytojus, parūpindavome maisto, lankėme ligoninėje. Matydami nuoširdų mūsų rūpestį, tie benamiai pradėjo lankyti mūsų namų grupeles, kurias teko perkelti į kultūros namus, nes trūko vietos. Dabar suprantame, kad tai buvo Dievo duotas laikas šiems žmonėms susitaikyti su Juo, o mums – patarnauti Kristui, nes per tuos kelerius metus dauguma jų iškeliavo amžinybėn: vieni mirė dėl ligos, kiti žuvo gaisre...
Nors mūsų bažnyčia nedidelė – šiuo metu ją lanko apie 10 žmonių, tačiau mūsų troškimas išlieka tas pats – tarnauti Viešpačiui. Kiekvieną antradienį susirenkame į namų grupelę, penktadieniais rengiame maldos vakarus, kartą per mėnesį darome bendrą susirinkimą, į kurį pasikviečiame pamokslininką, švenčiame Viešpaties Vakarienę, laužome duoną, aukojame dešimtines. Ir tai, kad galime drauge rinktis tuose pačiuose kultūros namuose, kuriuose įvyko pirmoji evangelizacija 1991 metais, yra Dievo dovana. Norime ir toliau dėkoti Viešpačiui už Jo vedimą ir ištikimybę per visus 25 metus. Nors daug visko patyrėme, Dievas visada buvo šalia, nes bažnyčia – tai Jo Kūnas šioje žemėje. Ačiū, Dieve, Tau už viską!
Osvaldas ir Jūratė Nenartavičiai
Nuotraukos Deboros Nenartavičiūtės
_64x64_9de.jpg)
