Tokius vaizdus žiūrime tyliai ir su baime. Prieš mūsų akis – Dylanas Rufas, vilkintis oranžinės spalvos kombinezonu, žvelgiantis šaltu ir neiškalbingu žvilgsniu. Netrukus išgirstame artimųjų, gedinčių dėl žuvusiųjų, kuriuos šis vaikinas nušovė afrikiečių metodistų episkopalinėje Emanuelio bažnyčioje Čarlstone, JAV, balsus. Visi jie susirinkę teismo salėje ir kalba jam, sėdinčiam kitoje patalpoje ir stebinčiam viską per projektorių. Žudynės vyko vos prieš kelias dienas. Atsisveikinimo ceremonijos su žuvusiaisiais dar planuojamos. Gedinčių artimųjų balsuose aiškiai girdimas netekties skausmas.
Tačiau žodžiai, kuriuos jie kalba Dylanui Rufui, yra malonės ir gailestingumo žodžiai. Vietoj pykčio ir neapykantos jie siūlo jam atleidimą.
Išgirdę artimųjų žodžius daugelis buvo tiesiog priblokšti. Ir tai nuostabu. Žinoma, žuvusiųjų artimiesiems atleisti tikrai nebuvo lengva. Nerimauju, jog mūsų laikais, t. y. trumpų vaizdo klipų, nuolat atsinaujinančių Facebooko ar Twitterio informacinių nuorodų laikais, mes tiesiog per daug skubame viską teigiamai arba neigiamai įvertinti, net neįsigilinę, kokią žinią ta informacija perduoda.
Mums reikia stabtelėti, nusiraminti ir susikoncentruoti, kad suvoktume, kokia tokio atleidimo kaina ir kaip šioje atleidimo dvasioje gyventi toliau. Iš tikrųjų daugelis iš mūsų jau nebesidomime šia istorija. Emanuelio bažnyčios bendruomenė, deja, to padaryti negali – ši tragedija dar ilgai liks jų atmintyje.
Jie pasirinko atleidimo kelią, tačiau šis kelias yra ilgas, sudėtingas ir turi savo kainą.
Atleidimas turi savo kainą
Atleidimas nėra pigus ar lengvas dalykas. Sužeistajam visada toks veiksmas brangiai kainuoja. Kai kuriais atvejais kaina „mokama“ ilgą laiką ar net nuolatos. Pasitaiko, kad nukentėjusieji „nenukabina nosies“, bet, užuot siekę keršto ar revanšo, leidžiasi toliau fiziškai, emociškai ar dvasiški skaudinami. Krikščionys taip elgiasi imituodami Jėzų, kuris susidūrė su nuodėmingais maištininkais, tačiau kentėjo ir mirė dėl to, kad mums būtų atleista ir mes susitaikytume su Dievu.
Švęsdami tai, ką padarė Jėzus, elgiamės teisingai, bet leiskite jums priminti, kad toks Jo pasirinkimas paliko nuolatinius randus ant Jo kūno. Pats būdamas Dievas, Jis visgi nepamiršta, kokia didžiulė kaina buvo sumokėta už atleidimą mums.
Būtų banalu, kalbant apie tą juodaodžių bažnyčią, teigti, kad išgyvenusiems tokį neteisingumą, reikia tiesiog „stotis ant kojų“ ir gyventi toliau, atleisti, o ne atsakyti pykčiu.
Tiesą sakant, pyktis yra natūrali, instinktyvi reakcija į nuodėmingą, žeidžiantį elgesį. Pagalvokite apie savo reakciją, kai jumis kas pasinaudojo ar likote visiškai nesuprastas. Filmas, pavadinimu „Pagrobimas“ (Taken), yra populiarus ne todėl, kad pagrindinis veikėjas nusprendžia atleisti ir susitaikyti su savo dukters pagrobėjais, bet dėl to, kad jis pyksta ir siekia kraujo keršto. Kai nutinka kokios tragedijos, dažnai nespėjame nė susivokti, kai pasigirsta šauksmai, kad nusikaltėliai turi kuo greičiau sulaukti Dievo bausmės.
Mus stebina, kai nukentėjusysis nesiekia keršto, nesiekia atpildo nusikaltusiam. Kai kas nors pasirenka atleisti, mes tampame liudininkais, kaip sumokama neaprėpiamai didelė asmeninė kaina.
Istorija mums atskleidžia, kad juodaodžių bažnyčia be jokios abejonės jau yra sumokėjusi daugiau nei visos kitos bendruomenės Amerikoje. Tačiau atleidimas nėra savaime suprantamas dalykas. Kiekvieną kartą, kai tik matome tai vykstant, kai matome, kaip kas nors atleidžia jį sužeidusiam ar kitaip jam pakenkusiam, turėtume džiaugtis ir dėkoti Dievui.
Atleidimas yra ilgai trunkantis ir sudėtingas procesas
Nors Čarlstono miestelio ir tos bažnyčios jau neberodo per televiziją, tačiau šis įvykis niekuomet nepasimirš tiems, kurie šią tragediją išgyveno. Mes didžiuojamės, kad aukų artimieji nusprendė atleisti, dalijamės šia žinia per masinės informacijos priemones ir... einame prie kitų dalykų. Bet Emanuelio bažnyčios nariai kiekvieną dieną turi gyventi atleidimo dvasia. Atleisti nėra paprasta ir gyventi atleidžiant nėra lengva. Tai reikalauja kasdienių pastangų – kiekvieną dieną matyti neteisybę, bet vis tik nepasiduoti pykčiui ar kerštui ir likti gailestingiems nėra lengva. Nereikia pamiršti, jog dažną kartą prieš mus vis išnirs pykčio ar keršto „salelės“.
Tokioje situacijoje neįmanoma niekur skubėti, ypač jeigu žaizdos gilios. Todėl atleidimas labiau panašus į maratoną, nei į sprintą. Kai kurie ruožai yra sunkesni nei kiti. Kartaistenka bėgti į įkalnes, pučiant stipriems vėjams. Kai dėl rasistinio išpuolio netenkama mylimų ir labai brangių žmonių, atleidimas užtruks ilgai ir pareikalaus didelių pastangų. Šauksmas „Ar dar ilgai, Viešpatie?“, išsprūdęs iš ne vieno afroamerikiečio lūpų, kyla iš prislėgtų žmonių, bandančių išsaugoti, išlaikyti tikėjimą Viešpačiu, kai lenktynių pabaigos dar nesimato.
Mūsų „banko sąskaitos“
Čarlstono aukų artimųjų pavyzdį priminiau ne tam, kad bandytume rasti kuo daugiau argumentų, įrodančių, jog dar ir šiandien gausu rasizmo apraiškų, ar kad susimąstytume apie Konfederacijos vėliavą. Ne, jų pavyzdį derėtų nuodugniai ir rūpestingai, pagarbiai ir su pasididžiavimu apsvarstyti. Jis turėtų drąsinti mus pažvelgti į save pačius ir paskaičiuoti, kiek kartų esame parodę gailestingumą kitiems, ypač tiems, kurie mus labiausiai įskaudino.
Laimei, mūsų gailestingumo „banko sąskaitos“ nėra tuščios – jos pilnos, nes Kažkas jau sumokėjo pačią didžiausią kainą, kokios niekas kitas sumokėti negalėtų: Jūs pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę, jog Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargšu, kad jūs per Jo neturtą taptumėte turtingi (2 Kor 8, 9). Tegul šis pasiaukojimas paskatina mus daugiau mąstyti, daugiau kalbėti ir daugiau veikti Kristaus vardu, kad Jo malonė per mus plistų į visą pasaulį.
Iš http://www.thegospelcoalition.org
vertė Jurgita Ratautienė
_64x64_9de.jpg)
