Dievo Žodis ir Dievo žmonės

Statybos projektai. Ezros knygoje - tai šventykla, o Nehemijo knygoje - miesto sienos. Plytos ir skiedinys. Sunkus darbas. Įtemptas darbas. Varginantis darbas. Kraujas, prakaitas ir ašaros.

Ne mažiau realus ir nė kiek ne lengvesnis triūsas buvo žmonėms iš naujo statyti patiems save. Atkurti šventyklą ir iš naujo pastatyti sienas buvo be abejonės sunki užduotis, tačiau šio darbo šerdį sudarė jų, kaip bendruomenės, ryšio su Dievu atnaujinimas. Ezra ir Nehemijas pasakojo istoriją apie tai, kaip Dievas atstato sudaužytus žmonių gyvenimus jiems grįžus namo iš tremties. O tokio atnaujinimo šerdis, priemonės, kurioms padedant vyksta atstatymas ir apie kurias kalbama Nehemijo knygos 8 skyriuje - tai Dievo Žodis. Nors į šį skyrių nedažnai kreipiamas dėmesys, tačiau jame yra iškirti keli svarbūs būdingi bruožai, atskleidžiantys, kaip Dievas, veikdamas per Raštą, įkvėpia žmones naujam gyvenimui. Ir tai prasideda (kaip ir galima buvo tikėtis) skaitymu ir supratimu (Neh 8, 1-8).

1. Skaityti ir suvokti.
Tik įsivaizduokite: daugiatūkstantinė minia, susirinkusi miesto aikštėje; Ezra stovi ant pakylos, tokios didelės, kad ant jos pakanka vietos ir kitiems tautos vyresniesiems, kurie stovi šalia jo, ir tai atskleidžia, jog tai, ką jie daro, yra rimta. Neįprasta tai, kad žmonės paprašė atnešti Mozės įstatymo knygą. Kai jis atvyniojo knygą jų akivaizdoje, visi žmonės atsistojo. Ezra palaimino juos, ir jie atsakė garbinimu. Ezra skaitė iš knygos nuo ankstyvo ryto iki vidudienio; visų dėmesys buvo nukreiptas į įstatymą, ir žmonės suprato, kas buvo skaitoma. (Neh 8, 3-6).

Bet nepakanka tik skaityti ir klausyti. Dievo Žodis turi būti aiškinamas taip, kad būtų suprastas. Kad įsitikintų, jog susirinkę klausytojai pajėgia suprasti (tai buvo itin svarbu, nes Įstatymas buvo užrašytas hebrajų kalba, o tuo metu daugelis žmonių kalbėjo aramėjiškai), kai kurie levitai „skaitė iš Dievo įstatymų knygos, aiškindami juos, ir žmonės suprato, kas buvo skaitoma." (Neh 8, 8).
Taigi, ši istorija aiškiai kalba, kad Dievo žmonių augimas ir atsinaujinimas priklauso ne tik nuo jų širdžių alkio skaityti ir klausytis Žodžio, bet ir nuo tų, kurie privalo aiškinti taip, kad kiti suprastų. Bet net ir tai, rodos, nėra galutinis tikslas...

2. Atsakyti ir džiūgauti
Skaitymas ir suvokimas veda į atsaką ir džiūgavimą. Pradžioje atsakoma su ašaromis, o vėliau - su džiaugsmu (Neh 8, 9-12). Mums nepasakyta, kodėl žmonės raudojo, bet nesunktu tai suprasti - ypač peržvelgus, kaip ši istorija klostėsi toliau - iš to, kas buvo perskaityta, jie suvokė savo kaltę. Jie suvokė, kaip smarkiai jie nutolo nuo Dievo žodžio.

Neturėtume praleisti ir emocinės jų atsako į Dievo Žodį pusės, ir į tai, kad žmonėms niekas nedraudė reikšti emocijų. Bet rauda tuo metu buvo nederamas atsakas. Taigi, dar nereiškia, kad ilgai trunkantis skaitymas, atidus klausymasis ir išsamus aiškinimas savaime užtikrina tinkamą atsaką į Dievo Žodį. Turi būti tinkamas metas kalčių išpažinimui, - tai pamatysime 9 skyriuje - bet šiuo metu tai nebuvo tas laikas. Taigi, vyresnieji rūpinosi ne tik tuo, kad žmonės atsakytų į Dievo Žodį, bet ir tuo, kad jie atsakytų tinkamai. O tuo metu tinkamas atsakas buvo raginimas švęsti ir džiaugtis - kad žmonės suprastų, jog Viešpaties džiaugsmas yra jų stiprybė (Neh 8, 10). Susitikimas su Dievo Žodžiu reiškia susitikimą su pačiu Dievu, o tai teikia Jo žmonėms džiaugsmo ir stiprybės.

Bet yra ir dar daugiau...

3. Atsiminti ir vykdyti
Toliau šiame skyriuje kalbama apie tai, kad žmonės atsiminė ir vykdė tai, kas parašyta (8, 13-18) - jie šventė Palapinių šventę ir gyveno palapinėse, panašiai kaip šiuo metu Anglijoje minima Žaliosios juostos (angl. „Greenbelt") šventė, atsimindami savo protėvius, kurie gyveno laukinėje gamtoje, ir kiekvienas dalyvavo šioje šventėje, elgdamasis pagal Dievo nuostatus. Raštas kalba, kad jie nieko panašaus nedarė nuo Jozuės laikų (Neh 8, 17), ir kad jie skaitė ir šventė septynias dienas (Neh 8,18). Jie vėl suvokė, ką reiškia būti Dievo žmonėmis, nes jie klausė, suprato ir atsakė į Dievo balsą, kuris kalbėjo jiems iš Rašto puslapių.

Šis turiningas skyrius atskleidžia mums Dievo Žodžio reikšmę Dievo žmonių gyvenimams. Jis primena mums, kad Dievas atnaujina žmonių gyvenimus savo Žodžiu, ir kad šis Žodis skirtas vyrams, moterims ir vaikams - visai bendruomenei, jis turi būti atidžiai išklausytas, išaiškintas ir suvoktas, į jį turi būti tinkamai atsakyta, ir tada žmonių gyvenimai pasikeis. Protui suteikiama informacija, širdys paliečiamos, gyvenimai keičiasi - visa tai Dievas atnaujina savo Žodžiu.

Jei Nehemijo knygos 8 skyriuje kalbama apie atnaujinimą Dievo Žodžiu, tai jau 9 skyriuje tampa aišku, kad šio atnaujinimo šerdis - atkurti santykiai su Dievu. Kai buvo vėl iš naujo buvo perpasakota biblinė istorija nuo sukūrimo laikų iki šių dienų (Neh 9, 5-37), žmonės išpažino savo neištikimybę ir Dievo ištikimybę, kuri matoma iš Jo darbų jiems. Kai per Dievo Žodį ateina atnaujinimas, jis veda - per išpažinimą - į atkurtus ryšius su Juo. Ir 10 skyrius rodo, jog taip ir įvyko. 10 skyriuje įvykęs Sandoros atnaujinimas kyla iš 8 skyriuje aprašyto iš Dievo Žodžio suvokimo kilusio praregėjimo ir 9 skyriuje aprašyto nuodėmių išpažinimo. 

Iš tiesų kiekvienam asmeniškai reikalingas nuolatinis ryšio su Dievu atnaujinimas. Tačiau Nehemijo knygoje aprašytas bendras Dievo tautos atsinaujinimas. Atkurti santykiai su Dievu veda į tarpusavio santykių atkūrimą ir į visos bendruomenės gerovę. Taigi, šie skyriai atskleidžia mums tokį regėjimą - atsinaujinimas Dievo Žodžiu, ryšio su Dievu atkūrimas ir atsinaujinimas visiems kartu kaip Dievo žmonėms.

Visa tai mums primena, koks svarbus yra ryšys tarp Rašto ir bažnyčios bendruomenės: Raštas formuoja bažnyčios narių įsitikinimus ir tikėjimo praktiką, kuri savo ruožtu tampa padeda jiems nuolat likti apsisprendusiems ištikimai gyventi Dievo akivaizdoje ir Jį garbinti. Tai nemažina asmeninių Biblijos studijų reikšmės. Tačiau pagal Nehemijo knygos 8 skyrių galima teigti, kad Raštas turi būti skaitomas ir tinkamai aiškinamas bažnyčios bendruomenėje, atsižvelgiant į bendruomenės ypatybes. Tai paveda išvengti pernelyg suasmeninto Biblijos skaitymo ir iškreipto kai kurių vietų aiškinimo. Toks požiūris į Raštą kyla iš suvokimo, kad mes priklausome bendruomenei ir esame atsakingi bendruomenei, skaitančiai Raštą; ir ne tik tai konkrečiai bendruomenei, kurią šiuo metu lankome, bet kitiems broliams bei seserims Kristuje visame pasaulyje ir visais laikais.

Tai pabrėžia daugelis šiuolaikinių mąstytojų, ypač tie, kurie siekia atskirti Evangelijos žinią nuo modernizmo prielaidų ir kurie pasiskolino iš postmodernistinių mąstytojų pažiūrą, kad pažinimas kinta bendruomenėse ir tradicijose, kurių istorija, kalba ir tikėjimo praktika yra skirtinga. Šiame požiūryje yra kelios svarbios įžvalgos: pritaikoma bendruomeninė krikščionių tikėjimo dimensija, kuriai evangelikai dažnai skiria pernelyg mažai dėmesio. Kartais krikščionių bendruomenė klysta (tai kažkodėl nestebina), tiesiog bendruomenės, kurios tvirtai tiki Biblija, klysta rečiau. Taigi, ką turėtume daryti - grįžti vėl prie Rašto. Bažnyčia statoma ant Rašto, ne greta jo, ir tuo labiau ne po juo. Autoritetas priklauso ne bendruomenei, bet Dievui, kuris kalba bendruomenei per Raštą. Raštui turi būti skirta tokia vieta, kad Raštu būtų galima vertinti bažnyčios mokymą ir tikėjimo praktiką ir kad Raštu būtų galima atnaujinti bendruomenės tikėjimą, kaip darė Nehemijas.

Jei mes paklustame Dievo Žodžiui, Žodis, kurį mes kalbame bažnyčioje - per pamokslą, Biblijos studijų grupelėse, mokinystės kursuose ar vaikų tarnavime - išreiškia mūsų gyvenimo mokinystę ir sujungia mus su ankstesnėmis ištikimų tikinčiųjų kartomis bei pratęsia mūsų tikėjimą šioje itin specifinėje aplinkoje, kurioje mes gyvename, - šių dienų pasaulyje.

Tai tam tikra prasme išreiškia Londono šiuolaikinės krikščionybės instituto („London Institute for Contemporary Christianity")  regėjimą ir teikia viltį bažnyčioms - kad visi Dievo žmonės gali įsikabinti į visą Dievo Žodį taip, kad jis prisiliestų ir keistų visą mūsų gyvenimą, kiekvieno asmeniškai ir visų kartu. Dėl pasaulio, kuriame esame pašaukti gyventi.

Londono šiuolaikinės krikščionybės institutas buvo įkurtas, vadovaujantis „dvigubo klausymo" principu - krikščionys privalo atverti ausis ir Dievo Žodžiui ir Dievo pasauliui. Šiame straipsnyje Antony Billingtonas, vadovaudamasis Nehemijo knyga, atskleidžia Biblijos reikšmę bažnyčios statydinimui.

Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.licc.uk.org