Popiežius Europoje skaitė paskaitą, po kurios vėliau buvo žudomos Etiopijos vienuolės. Rašytoja, parašiusi novelę, priversta slapstytis. Mokytoja leido mokiniams duoti žaisliniam meškiukui populiarų vardą, ir Sudano vadovai paskelbė jai mirties nuosprendį. Milano futbolininkai dėvėjo marškinėlius su raudonu kryžiumi žaisdami prieš Turkijos komandą, ir Turkijos teisininkai apkaltino juos tamplierių bei kryžiuočių simbolikos naudojimu. Įmonė rengė loteriją - vienas iš prizų buvo šampano butelis. Už tai ši įmonė joje dirbančių musulmonų buvo patraukta į teismą.
Nors visi šie žmonės buvo įžeisti, jų atsakas daugeliui pasirodė kur kas aštresnis už realius ar menamus įžeidimus. Ar buvo šiose situacijose parodyta savitvarda? Ar buvo iš įžeistųjų pusės bandoma suprasti kitų žmonių kultūrinį pagrindą? Ar buvo suvokta, kad ir kiti turi tapatybę, tradicijas ir savo Dievą, kurį gal būt myli?
Iš tiesų, argi ne daugelis iš mūsų [Vakarų europiečių] dabar jaučia, kad politika, kuria nuolaidžiaujama garsiai reiškiamiems musulmonų mažumos jausmams, pasmerkta žlugti? Viena vertus, krikščionys pasirengę sutikti, kad kryžius pats savaime yra įžeidimas, nesvarbu, kur jis vaizduojamas. Kita vertus, musulmonų bendruomenė rengiasi statyti didžiausią Europoje mečetę su minaretu bei pusmėnuliu ant jo netoli olimpinio kaimelio. Bet ar būtų leista Saudo Arabijoje statyti bažnyčią, nors telefono budelės dydžio? Ir kaip nesudėtinga imti konfrontuoti dėl „pažeistų teisių", užuot pradėjus dialogą, kuriuo būtų siekiama tarpusavio pagarbos ir bendrystės, suvokiami kultūros skirtumai.
Kaip gyventi šioje nuo įžeidimų įkaitusioje atmosferoje, kurioje taikomi dvigubi standartai? Įsižeisti patiems? Tai gundanti mintis. Įžeistieji susilaukia simpatijų, politikų užtarimo - kodėl šito nepabandžius?
Įžeidimas - dalykas, dėl kurio sudėtinga ginčytis. Galima tikrinti, ar buvo pažeistos teisės, galima ieškoti priežasčių, argumentais atremti argumentus. Bet jei kas sako esąs įžeistas, belieka sutikti - jis tikrai įsižeidė. Panašiai kaip įsisenėjęs pyktis - jis seniai atrodo nepagrįstas, tačiau nuoskauda tebėra.
Galite įžeisti ir savo bendruomenę. Monika Ali, kūrinio Brick Lane (Plytų skersgatvis), kuris neseniai buvo ekranizuotas, autorė, mišrios anglų bei azijietiškos kilmės moteris, buvo pasmerkta Londono rajono Brick Lane bendruomenės vadovų. Esą savo kūrinyje ji pateikė iškreiptą šios bendruomenės vaizdą. Nesvarbu, kad tai buvo tik novelė, nesvarbu, kad novelėje buvo pateiktas neįprastas požiūris, bendruomenės vadovai buvo įžeisti ir uždraudė filmuoti Brick Lane rajone.
Ali pastebėjo, kad šiuo metu visiškai priimtina yra įžeisti grupes, atstovaujančias daugumai. Pavyzdžiui, visai „normalu" filmu „Traukinių žymėjimas" įžeisti vidutiniosios klasės baltuosius Edinburgo piliečius. Arba įžeisti krikščionis, kurie atsakydami į žiniasklaidos piktžodžiavimą, nusiuntė BBC daugiau nei 50 000 protesto laiškų prieš Jerry Springer miuziklą Opera, niekinantį krikščioniškas vertybes. BBC ginčą laimėjo. Tačiau negerai įžeisti mažumas. Pavyzdžiui, Gurpreet Kaur Bhatti pjesė Behzti, kurioje yra seksualinės prievartos scenų gurdvaroje (sikhų šventykloje), įžeidė sikhus ir buvo sustabdyta.
Neturėtume leistis įbauginami svetimų aistrų, kartais virstančių realiu smurtu. Turime išmokti nugalėti baimę, vengti emocijų ir gyventi ne vien remdamiesi malone, bet ir tiesa.
Kalbant apie baimę, galime pastebėti, kad daugelis fobijų susijusios su islamu. Ponia Gibbons leido pliušinį meškuką pavadinti Mahometo vardu, ir buvo įkalinta (tiesa, vėliau paleista). Šis įkalinimas tik sustiprina islamo, kaip represinės, smurtingos religijos įvaizdį. Dar blogiau, tai verčia paprastus piliečius ne musulmonus būti labai atsargiais, kai kalbama apie islamą. O taip pat verčia daugelį musulmonų atsargiai kritikuoti ekstremizmą, kad nepakenktų savo religijos reputacijai ar nebūtų palaikyti bendruomenės išdavikais. Baimė po truputį įslenka į komentarus, debatus ir net į kasdienius pokalbius mokyklų tarpuvartėse ar darbo vietose.
Baimė lengvai gali įvaryti pleištą tarp musulmonų ir kitų bendruomenių. Kaip vystyti draugystę, jei bendravimo erdvė primena minų lauką? Tačiau būdami krikščionimis negalime leisti, kad baimė statytų barjerus tarp mūsų ir mūsų kaimynų musulmonų.
Nepaisant to, kokie šioje srityje priimami globalūs sprendimai, tėra vienas kelias, nešantis gyvybę kasdieniam bendravimui. Sugebėjimas ramiai kalbėti apie islamą, Mahometą, Koraną (ir kitus ginčytinus dalykus). Daryti tai savo darbo vietose. Ramiai klausti kolegos ar bendramokslio musulmono: „Ką manai apie meškiuką, pavadintą Mahometu?" Ir paklausti juos, kodėl jie brangina savo tikėjimą.
Taip pat ateina laikas pasidalinti su musulmonais tuo, kuo tikime, ir savo dėkingumu Jėzui už Jo meilę bei mirtį ant kryžiaus, už Jo Žodį bei vedančią, stiprinančią Dvasią. Kalbėti, jog tikimės, kad sudaniečiai reaguotų į mokytojos (pavadinusios meškiuką Mahometu) poelgį panašiai, kaip Kristus reagavo į savo įžeidėjus bei kankintojus: „Tėve, atleisk jai, ji nežinojo ką daro".
Baimės ir nepasitikėjimo atmosferoje nepakanka vien drąsos. Drąsa visiškai nenugalės baimės. Tik tobula Dievo meilė pašalina baimę (1 Jn 4, 18). Esame pašaukti mylėti kitokius žmones, kurie gyvena šalia mūsų, ne todėl, kad būtume labai drąsūs, bet todėl, kad Kristaus meilė liejasi per mus.
Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.licc.org.uk
_64x64_9de.jpg)
