Įžeidimo kultūra (II)

Krikščionims svarbu neįsiaudrinti patiems. Neseniai kai kurie krikščionys ragino boikotuoti filmą „Auksinis kompasas". 

Jie kaltino filmo prodiuserius, kurie vylėsi, jog „tėvai kartu su vaikais eis pažiūrėti šio filmo prieš Kalėdas, filmas visiems patiks ir vaikai užsinorės Kalėdoms knygų (kurių pagrindu sukurtas filmas) ". Tik kažin ar toks raginimas veiksmingas. Kodėl filmo prodiuseriai negali siekti, kad žmonės žiūrėtų filmą ir pirktų knygas? Ar tai reiškia, kad jie visi šitaip propaguoja ateizmą? O jei ir taip? Pullmanas niekad neslėpė savo ateistinių pažiūrų, net jei dauguma tėvų ir norėtų, kad šios pažiūros nebūtų propaguojamos.

Mokiniai skaito ir aptaria Pullmano knygas visoje Britanijoje. Geriausia, ką galėtų padaryti tėvai (vaikams, susidomėjusiems šiomis knygomis), - paaiškinti, jog Kristus iš tiesų gyvena jų širdyse, bei atskleisti jiems skirtumus tarp Pullmano vaizduojamo dievo ir Dievo, Jėzaus Kristaus Tėvo. Paraginti vaikus kalbėti būtent apie tai, kai jie aptarinėja Pullmano idėjas su mokytojais ar klasės draugais. Tačiau siūlymą boikotuoti filmą galima vertinti prieštaringai. Žinoma, negalime paneigti, kad Pullmano idėjos pavojingos, tačiau jos žymiai pavojingesnės netikintiems Kristumi nei tikintiem Juo.

Paulius žvelgdamas į Atėnus, pilnus stabų, „netvėrė pykčiu", bet neragino jų boikotuoti ar naikinti. „Jis aiškinosi sinagogoje su žydais ir pamaldžiaisiais (graikais), o aikštėje kasdien su tais, kurie ten būdavo. (Apd 17, 17). Paulius pasirinko tokią strategiją: dalyvauti formaliuose debatuose ir neformaliuose pokalbiuose. Gal būt mes ne visi pakankamai apdovanoti, kad galėtume dalyvauti formaliuose debatuose, bet tiesiog pasikalbėti pajėgus kiekvienas iš mūsų.

Teigiamai vertintina Pullmano požiūryje yra tai, kad jo paskatos visiškai atviros. Kur kas pavojingesnis ateizmas, besiskverbiąs į šiandieninę visuomenę ir bandantis įteigti, kad Dievo tiesiog nėra, o ne Pullmano požiūris, kuriuo jis „kovoja" prieš Dievą bei stengiasi Jį sumenkinti.

O kaip pasielgtų Jėzus?

Įdomu tai, kad Naujajame Testamente Jėzus ir Jo mokiniai patys tapdavo papiktinimu. Jie pareikšdavo gana emocingus kaltinimus, pavyzdžiui, pavadindami fariziejus „pabalintais antkapiais" ir „gyvačių išperomis", bet tai nebuvo savigyna, įžeidinėjimai ar „poza". Piktindavosi vyriausiasis kunigas, fariziejai, auksakalys iš Efezo. Jėzus netgi savotiškai „smurtavo" rimbu išvydamas iš šventyklos pinigų keitėjus. Kita vertus, Jis visada buvo kupinas meilės, gailesčio vargšams.
 Jėzus ragina mylėti ne vien savo kaimynus, bet ir priešus - tuos, kurie riboja mūsų laisvę garbinti ar išpažinti tikėjimą. Turime vengti tokio elgesio, kuris menkina malonę ir kilnumą - Evangelijos esmę. 

Arkivyskupas Johnas Sentamu nacionalinės televizijos eteryje perkirto savo šuns antkaklį - taip pasielgdamas jis ne tik dramatizavo svarstomą problemą, t.y. stengėsi pabrėžti Zimbabvės prezidento Mugabės panieką savo valdomai šaliai. Arkivyskupas norėjo įspėti, jog diktatūros problema pavojinga visur, kur tik ji pasireiškia. Panašiai ir Gandžio naudojamos priemonės atkreipdavo dėmesį į problemas, nors jis nenaudodavo smurto. Tokiais simboliniais ženklai siekiama patraukti visuomenės dėmesį, ir tai dabar itin paplitę visoje žiniasklaidoje.

Tačiau bažnyčia nėra pašaukta išradingumu aplenkti televizijos žvaigždes ar reklamos kūrėjus. Bažnyčia turėtų būti išradinga, norėdama atkreipti žmonių dėmesį į Dievo tiesą ir meilę. Kad žmonės suprastų, jog ne kultūros nesuderinamumas juos įžeidžia, o pas juos beldžiasi Evangelija. Tiesa, Evangelija taip pat gali įžeisti, sukelti pyktį ir pasipriešinimą - tai nuolat vyko istorijos eigoje. Rizikinga būti tarp Evangelijos skelbėjų.

Mes galime išreikšti savo valią balsuodami, rašydami laiškus, pasirašydami peticijas, skambindami į radijo laidas ar dalyvaudami solidarumo maršuose. Bet prieš darydami tai, paklauskime savęs: „Kaip Viešpats elgtųsi mano vietoje?" „Kaip mums atskleisti, UŽ ką, o ne PRIEŠ ką yra Jėzus?"

Melskimės, kad meilė išstumtų baimę. Stenkimės, kad nebūtų priimami įstatymai, kurie riboja krikščionių laisvę garbinti ar kalbėti, ir kad nebūtų ribojama nė vieno asmens žodžio bei tikėjimo laisvė. Ieškokime būdų, kaip su musulmonais, indusais sikhais ar ateistais užmegzti tokius santykius, kurie padėtų jiems pažinti Kristaus meilę.

Pradėkime nuo arbatos.

Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.licc.org.uk