Kaip vertinti istorinių didvyrių moralines kliaudas?

Dar prieš užsimindamas apie detales, pasakysiu, koks sudėtingas man šis klausimas. Paminėsiu ir keletą priežasčių. Turiu omenyje Martyną Liuterį ir jo pavojingą antisemitizmą. Džonas Veslis ir Džordžas Vaitfildas nebuvo patys dėmesingiausi vyrai savo žmonoms. Vaitfildas ir Edvardsas turėjo vergų – Edvardsas turbūt turėjo jų vieną ar du visą savo gyvenimą. Martinas Liuteris Kingas jaunesnysis buvo neištikimas savo žmonai. Sąrašą galėtume tęsti ir tęsti.

Viena iš priežasčių, kodėl taip sunku apie tai rašyti, yra labai paprasta: net jei galvotume tik apie jau paminėtus asmenis – kiekvieno jų nuodėmės labai skirtingos. Skyrėsi ir laikai, tradicijos ir lūkesčiai jų gyvenamuoju laikotarpiu. Sąmoningumo lygis, kur jie nusidėjo, kiekvienu iš šių atvejų taip pat labai skiriasi: vieni pripažino, kad nusidėjo, kiti taip nemanė... Kartais visgi buvo galima pastebėti, kad jų pačių sieloje vyko konfliktas. Kai kurie iš jų (kaip, pavyzdžiui, Liuteris) apgailestavo, nors gal tik pačioje gyvenimo pabaigoje.

Visi šie veiksniai gali būti svarbūs, svarstant, ar galima kieno nors nuodėmę priskirti tai kategorijai, apie kurią apaštalas Paulius sako: Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? (1 Kor 6, 9–10). Galbūt galite sakyti, kad Martynas Liuteris, Vaitfildas, Edvardsas ar Martinas Liuteris Kingas buvo neišgelbėti. Jie nepasikeitė ir neatgailavo. Tačiau tai labai rimtas pareiškimas, ir iš dešimtmečių ar net šimtmečių perspektyvos tai nuspręsti labai sunku.

Nenorėčiau būti toks kategoriškas. Mano požiūris į gyvenimą būtų maždaug toks: būk vietinės bažnyčios dalimi ir, jeigu žinai ką nors bažnyčioje, kas yra neatgailavęs dėl rasizmo, antisemitizmo ar seksualinio netyrumo, eik pas tą žmogų, kalbėkis su juo ir ragink jį atgailauti. Tada, vadovaudamasis Evangelijos pagal Matą 18 skyriumi, jei reikia, sudrausk jį bažnyčioje, o jeigu būtina – atskirk jį nuo bažnyčios. Taip realiame gyvenime mes elgiamės su nuodėmiaujančiais. 

O ką pasakysime apie tuos, kurie jau mirę, kurie yra parašę knygas, iš kurių mes mokomės? Manau, kad čia mums susigaudyti padės keletas dalykų. Turime pripažinti ir būti pasiruošę priimti blogiausia. Gali būti, kad asmuo, kuriuo žavėjomės, iš tiesų elgėsi nedorai ir neatgailavo. Tačiau, manau, kad turime viltis geriausio ir neskubėti skelbti galutinio nuosprendžio nei Liuteriui, nei Edvardsui ar Kingui.

Užuot smerkę, manau, turėtume sąmoningai įvardyti jų nuodėmes ir jas pripažinti. Įvardykime ir pripažinkime. Nesistenkime jų pagražinti ar pateisinti. Nuodėmė yra nuodėmė. Turėtume atkreipti dėmesį ir  pastebėti tos nuodėmės poveikį jų raštuose. Tai labai svarbu. Kitaip tariant, jeigu pasakytume: „Šis žmogus yra rasistas“, tai reikštų, jog gali būti, kad tokios nuostatos paveikė ir jo teologiją ar pamokslus. Tad ar mes tuo neužsikrėsime? Jei laikytumės šio principo, galiausiai, tikiu, su dėkingumu galėtume vertinti jų raštų naudą, remdamiesi Šventuoju Raštu, o ne jų gyvenimu.

Tarkime, skaitai pamokslą nežinodamas, kas jį parašė, ir tas pamokslas tau stipriai patarnauja. Bet po to sužinai, kad jo autorius savo gyvenime buvo padaręs rimtą nuodėmę. Ar tai nubrauks visą dvasinį tiesos poveikį? Atsakymas – ne, jei tai tiesa grindžiama realiu bibliniu pamatu.

Ir gal paskutinis dalykas, kurį noriu pasakyti, kad pati Biblija drąsina mus, atskleisdama, jog Dievas naudoja netobulus žmones. Tokius žmones Jis panaudojo net Raštams užrašyti. Neseniai vėl mąsčiau apie  Mozės gyvenimą ir buvau priblokštas. Kai paskutinį kartą Dievas kalbėjo su Moze, Dievas jam griežtai sakė: „Tu netikėjai manimi prie vandenų. Nepaklusai man ir sudavei į uolą. Tu manimi netikėjai. Tu neįeisi į pažadėtąją žemę“ (žr. Įst 32, 48–52). Žmogui, kuris parašė penkias pirmąsias Biblijos knygas, uždrausta įeiti į pažado žemę. Jo neklusnumas buvo toks didelis, kad Dievas negalėjo jam leisti net pėdos padėti ant pažadėtosios žemės.

Tada atrandame Petrą, kuris, kaip rašoma Laiško galatams 2 skyriuje, valgydavo su pagonimis, bet atvykus Jokūbos siųstiems asmenims, atsitraukė ir vengė jų, bijodamas apipjaustytųjų – taip prieštaraudamas savo paties doktrinai apie išteisinimą tikėjimu. Paulius turėjo įsikišti ir sustatyti viską į vietas. Man patinka 1 Petro laiškas. Aš mėgstu jį. Tai tikra.

Todėl, manau, neturėtume skubėti teisti, tačiau taip pat neturime ir pateisinti jokio pastoriaus ar rašytojo nuodėmių. Vadinkime dalykus tikrais vardais. Būkime dėmesingi ir stebėkime, kaip šios nuodėmės galėjo paveikti jų raštus, ir naudokimės jų raštais, mokykimės iš jų, kiek jie dera su Šventuoju Raštu.

 

www.thegospelcoalition.org

vertė Lina Tamonytė

Bendrinti: