Mintys apie Kristaus Bažnyčią praeityje ir dabar

 

Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje.

 

Tai ištrauka iš apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams, kurią aptinkame Naujajame Testamente (Ef 2, 19–22). Kam šie žodžiai skirti? Žinoma, pirmiausia jie skirti krikščionims – nedidelei Efezo gyventojų mažumai, dėl kurios visuomenėje jau buvo kilę prieštaringų vertinimų. Suprantama, šie teiginiai nebuvo įslaptinta informacija, nes ir Paulius, ir šio laiško gavėjai laikė savo garbinga pareiga Kristaus mokymą – Jo Evangeliją – paskleisti kiek galima plačiau. Bet Kristaus sekėjams Efeze šie žodžiai turėjo ypatingą svarbą. Ne mažiau svarbūs jie turėtų būti ir mums, gyvenantiems XXI amžiuje.

 

Apie ankstyvuosius Kristaus mokinius

Ankstyvuoju Bažnyčios laikotarpiu Jėzaus Kristaus išpažinėjai vadino save mokiniais, broliais, šventaisiais. Bet gana anksti visuomenėje juos pradėta vadinti krikščionimis – žodžiu, kuris atsirado ne dėl jų praktikuojamo krikšto, bet todėl, kad jie kaip Dievą garbino Kristų (iš gr. Christòs). Jų tikėjimo išpažinimas buvo trumpas ir aiškus: „Jėzus yra Viešpats!“ Ta tikinčiųjų mažuma gana anksti susidūrė su persekiojimais, kartais labai žiauriais, bet tik reikia stebėtis, kad Kristaus sekėjų skaičius ir tuomet augo. Kaip tai paaiškinti? Gal jų pamokslininkai buvo įvaldę gudrias metodikas, kurias naudodami į savo pusę patraukdavo daugelį žmonių? Gal jie prisitaikė prie ypatingų žmonių norų ir pataikaudami jiems kalbėjo tokius dalykus, kurių jie mielai norėjo klausytis?

Nieko panašaus! Paulius paaiškina padėtį rašydamas laišką Korinto krikščionims: Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. (1 Kor 1, 22–24) Kaip matome, Paulius net neužsimena, kad pirmiausia reikėtų kaip nors įsiteikti publikai, o tada ką nors papasakoti apie Dievą.

 

Apie vaisingą dialogą

Dar iškalbingesnis yra fragmentas iš apaštalo Petro kalbos miniai, susirinkusiai Sekminių dieną Jeruzalėje: Jėzų Nazarietį (...) jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus (...) Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote. (Apd 2, 22–23, 36). Žinoma, Petras nepamiršo pabrėžti, kad Jėzus nepasiliko mirties glėbyje, bet buvo prikeltas ir dabar yra amžinai gyvas.

Tikriausiai mūsų laikais Petras, pareiškęs tokią nuomonę, būtų perspėtas ir pamokytas, kad ateityje sušvelnintų toną ir taip aštriai nekalbėtų. Bet koks buvo Petro kalbos rezultatas? Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: 'Ką mums daryti, broliai?' (Apd 2, 37). Prasidėjo vaisingas dialogas, o jo išdava – apie trys tūkstančiai naujų Kristaus sekėjų, kurie savo apsisprendimą paliudijo krikštu.

 

Apie tiesą ir kristocentriškumą

Biblijoje dažnai ir pabrėžtinai paliečiamas tiesos klausimas, ir iš to galime spręsti, kad Dievo akimis, tai svarbus dalykas. Mums, kaip anuomet Pilotui, dažnai turėtų kilti klausimas: „O kas yra tiesa? Ar tai tiesa?“ Ir jei mums atrodo, kad tai tiesa, ar nereikėtų išsiaiškinti, kuo ji remiasi? Apaštalas Paulius savo ir bendražygių vardu paaiškina tarnystės Dievui principą: Mes... nesileidžiame į gudravimus ir neklastojame Dievo žodžio, bet atviru tiesos skelbimu prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje (...) Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį. (2 Kor 4, 2, 5)

Čia paminėtos tik kelios Šventojo Rašto ištraukos, kalbančios apie Kristaus Bažnyčią, jos išryškina vieną labai svarbų bruožą. Tai – kristocentriškumas, be jo pati krikščionybė prarastų prasmę. Be abejo, kristocentriška Bažnyčia be kristocentriško tikėjimo narių yra sunkai suvokiamas dalykas. Tačiau kodėl dažnai trūksta kristocentriškumo? Atsakymas galėtų būti toks: kristocentriškumui ugdyti reikia gilesnių dvasinių įžvalgų, rimto dėmesio, pastangų ir nuolankumo. Bet būtina pripažinti, kad daugeliui būdingas paviršutiniškumas. Net pirmieji tikėjimo žingsniai gali būti paskatinti paviršutiniškų motyvų.

 

Apie du statytojus

Evangelistas Lukas užrašė Jėzaus pasakojimą apie du žmones, stačiusius sau namus (Lk 6, 47–49). Vienas iš jų daug negalvodamas lengvabūdiškai pradėjo statyti tiesiog ant smėlio, be pamato. Sienos greitai kilo, atsirado stogas, ir namas buvo baigtas. Tokia sparta galėjo stebinti aplinkinius, ir statytojas tikriausiai buvo kaimynų giriamas.

Kitas žmogus pradėjo ne nuo sienų, bet nuo gilių pamatų, kuriuos įrengė prisikasęs iki tvirtos uolos. Šio žmogaus statyba užtruko ilgiau, bet kai gamtos stichijos patikrino namo patvarumą, žmogus džiaugėsi, nes jo pastatas stovėjo tvirtai. O „spartuolio“ pastato neliko, ir jo „griuvimas buvo smarkus“.

Šis Kristaus pasakojimas ne apie statybininkus ir statybų technologijas, bet apie žmones, kurie Dievo malonės dėka turi progą išgirsti Kristaus žodį, bet elgiasi skirtingai. Vieni nuolankiai ir nuoširdžiai klausia: „Ką man daryti, Viešpatie?“, o kiti „dedasi maldingi“ ir daro, kas jiems patiems patinka.

 

Apie tiesos sakymą

Trys evangelistai aprašė Jėzaus susitikimą su jaunu, simpatišku ir turtingu žmogumi. Parašyta, kad jis bėgte pribėgo prie Jėzaus ir mandagiai uždavė svarbų klausimą: „Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Savo ruožtu Jėzus jaunuoliui uždavė kelis klausimus, į kuriuos jis puikiai atsakė. Atrodo, kad šį pavyzdingą jaunuolį reikėtų pagirti ir pasveikinti kaip įžengusį į Dievo karalystę. Bet Jėzus pasielgė kitaip ir pasakė tai, kas jauną žmogų nuliūdino: Tau trūksta vieno dalyko: parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai įsigysi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane! (Lk 18, 22)

Matyt, ši sąlyga jaunuoliui buvo per sunki, nes jis nusiminęs pasitraukė. Galima numanyti, kad Jėzus šio žmogaus sieloje įžvelgė silpną vietą ir todėl jam sąžiningai pasakė, ko dar trūksta. Tikriausiai nedrįstume priekaištauti Kristui dėl netinkamo elgesio, bet ar suprantame, kad pagrįstas tiesos sakymas yra vertybė? Beje, nesisielokime dėl šio jaunuolio likimo, nes nežinome, kaip jis elgėsi toliau. Biblijoje nėra pasakyta, kad užuot tąkart radęs amžinąjį gyvenimą jis amžiams pražuvo.

 

Apie veidmainišką krikščionybę

Dar kitoje vietoje (Lk 14, 28–30) evangelistas Lukas atpasakoja Kristaus palyginimą apie bokšto statytoją. Turėdamas gerų ketinimų jis pradėjo statybą, neapskaičiavęs savo galimybių, ir darbo užbaigti nesugebėjo. Iš tokio statytojo kiti žmonės tik šaiposi. Anglikonų teologas Džonas Stotas (John Stott) yra taikliai pasakęs, kad „krikščionybės peizažas yra nusėtas pradėtų ir nebaigtų bokštų griuvėsiais. Tūkstančiai žmonių, lengvabūdiškai paraginti, lengvabūdiškai priima sprendimą sekti Kristų, bet nesusimąsto, ką tai reiškia ir kokios kainos gali pareikalauti toks žingsnis. Todėl daugybė žmonių, laikančių save krikščionimis, yra prisidengę plonu išorinės krikščionybės sluoksniu. Nenuostabu, kad krikščionybės kritikai kalba apie veidmainius ir apsimetėlius bažnyčiose.“

 

Apie tikrąją Kristaus Bažnyčią

Kristus apie savo Bažnyčią pranašavo: pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. (Mt 16, 18) Todėl Jo Bažnyčia tikrai išliks šiame pasaulyje iki laikų pabaigos. Ta Bažnyčia, kuri statoma ant apaštalų ir pranašų pamato, kurios kertinis akmuo yra pats Kristus Jėzus, ne tik išliks, bet ir augs, nes ji dar neužbaigta. Prie jos prisidės vis naujos Dievo malone dvasiškai atgimusios sielos, trokštančios tarnauti Gyvajam Dievui.

Aišku, kad tokios Kristaus Bažnyčios egzistavimas ir liudijimas negali patikti tamsos jėgoms. Todėl ji visais laikais buvo ir bus puolama, anot apaštalo Petro, „riaumojančio liūto“ – velnio, kuris gali ne tik gąsdinti, bet bando kai ką ir praryti (1 Pt 5, 8).Tiesa, tas priešas gali neatrodyti toks baisus, nes sugeba apsimesti šviesos angelu (2 Kor 11, 14). Tokie dalykai labai pavojingi ir tokiu atveju Bažnyčiai labai reikalinga apaštalo Pauliaus minėta dvasių atpažinimo dovana.

 

Apie žemės druską

Reikėtų pažymėti, kad mūsų laikais bažnyčiose kalbėti apie šėtoną nėra įprasta. Bet ar išmintinga užmerkti akis prieš grėsmingą pavojų? Kalbėti apie amžiną pražūtį taip pat nėra madinga tema, nes esą žmonėms reikia daugiau pozityvo. Tačiau kaip tada suprasti vieną iš pagrindinių Biblijos tiesų, kad amžinai žūstančiam reikia Gelbėtojo – Jėzaus Kristaus? Juk gerosios naujienos prasmė atsiskleidžia tik šalia blogosios žinios.

Nereikėtų stebėtis dėl pavojų mūsų laikų Bažnyčiai, ateinančių iš išorės. Taip buvo, taip yra ir taip bus toliau, tik galimas dalykas, kad tų pavojų įvairovė dabar daug didesnė negu praeityje. Bet vargu ar įmanoma sudaryti tokių pavojų sąrašą, o ir kas galėtų tai padaryti? Išeitis viena: Bažnyčiai – visiems jos nariams – visiškai pasitikint Dievu prisiimti žmogui įmanomą atsakomybę. Nes kiekvienas galime (ir privalome) pasitikrinti, ar vis dar esame (jei buvome) šioje žemėje kaip druska ir pasižymime jai būdingomis savybėmis. Kalbėdamas apie druską, Kristus uždavė retorinį klausimą: jei druska tik atrodo kaip druska, bet neturi sūrumo, ką su ja daryti? Kam ji reikalinga? „Ją belieka išberti žmonėms sumindžioti“, – atsakė Kristus. Gaila, bet Bažnyčios istorijoje yra daugybė tokių pavyzdžių. Ar nuoširdžiai trokštame pagal Viešpaties valią būti druska šioje žemėje, šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie, matydami mūsų gyvenimą ir darbus, šlovintų Dievą?

Mažoji Kristaus kaimenė gyvuos, kol bus kristocentriškų tikinčiųjų, kol bus žmonių, vertinančių Kristaus mokinystę, mylinčių ir gerbiančių šventą Dievo Žodį ir Jo tiesą. Kristaus Bažnyčią žlugdo savanaudiškai, paviršutiniškai nusiteikę jos nariai, bet kol joje bus žinančių, kas yra atgaila, nuolankumas, šventumas, tol Bažnyčia, globojama Gerojo Ganytojo, gyvuos.

 

Žvelki visad vien į Jėzų,

nuo Jo nenuleiski akių,

ir ištirps tartum sniegas aplink tave

daug dalykų beverčių, menkų.

(Giesmių vainikas 169)

 

http://www.gyviejisaltiniai.lt

 

 

 

 

 

Bendrinti: