Pašaukimas ir mokinystė: sunki pradžia

Baltieji ir geltonodžiai. Medus ir bitės. Džoli ir Pitas (tikėkimės). Kvailys ir jo pinigai. Misija ir mokinystė. Ar jie tinka vienas kitam į porą? 

Taip, Jūs teisus, Biblijos žinove, Patarlės kalba, kad kvailys greit išsiskirs su savo pinigais. Tačiau atrodo, kad kiti išvardintieji nesiruošia išsiskirti, netgi pašaukimas ir mokinystė.

Yra galybė priežasčių, kodėl pašaukimo vykdymas ir mintys apie jį tvirtai susiję su tuo, kaip mes kasdien mokome greta mūsų esančius jaunus žmones. Bet prieš pradėdamas, papasakosiu trumpą sakmę.

Įsivaizduokime, kad mūsų šalis ką tik paskelbė karą kokiai nors kitai įsivaizduojamai šaliai (galime pavadinti ją Ispanija). Karas toks smarkus, kad visi vyrai ir moterys (nuo 16 iki 50 metų amžiaus) šaukiami karo tarnybon. Gavę šaukimą, einate į vietos autobusų depą kartu su marga minia iš visų kaimyninių gatvių, lipate į karinį autobusą ir ruošiatės važiuoti į apmokymus. Seržantas instruktorius perskaito pavardes, ir autobusas pajuda į priekį.

Po to, kai su šalia sėdinčiuoju pasidalinote baimėmis ir rūpesčiais, pradedate snausti. Atsibundate ir pailsėjusia galva įžvelgiate kažką keisto. Atrodo, kad visi užrašai mieste, per kurį važiuojate, -  ispaniški. Negi jau pasiekėme Ispaniją? Prasispraudžiate pro susirūpinusius į priekį ir klausiate seržanto: „Seržante, jei akys manęs neapgauna, atrodo, mes esame Ispanijoje?"
„Jūs labai pastabus ir visiškai teisus."
„O mūsų pasirengimas? Ar mes neturėtume nors šiek tiek sužinoti apie tai, kaip valyti šautuvus ir skusti bulves, ar neturėtume išklausyti nors trumpo apmokymų kurso?"
„Jūs pramiegojote informaciją. Dabar nauja taktika. Karo metu karius apmokome ne barakuose, o fronte."
„Fronte? Kaip tai fronte? Bet mes tikrai neišgyvensime!"
Tada seržantas šypteli: „Jūs turite visas galimybes išgyventi, nes jums pasirengti padės geriausias kariuomenės mokytojas kapitonas Beaumontas. Jis neprarado nė vieno rekruto, vykdžiusio kapitono įsakymus, ir jis nuolat nugali priešus. Be to, ten, kur jis pasirodo, daugelis priešų dezertyruoja ir pereina į mūsų pusę. Neįtikėtina."

Ar ne panašioje situacijoje buvo Kristus, pašaukęs pirmuosius mokinius? Mes matome šią situaciją Evangelijos pagal Morkų pradžioje: „Atėjo metas", - kalbėjo Jis. - „Prisiartino Dievo karalystė. Atgailaukite ir tikėkite Evangelija!" (Mk 1, 15). Ir po to, kai dangaus trimitas Jo krikšto metu paskelbė, kad Jo trejus metus truksianti misija prasidėjo, mes matome Jį, pasitraukusį į dykumą 40 dienų truksiančiam pasirengimui, kurio metu vyksta tiesioginis susirėmimas su velniu. Tai jau brėžia gaires ateinančiam mūšiui prie Kryžiaus, iš kurio Šėtono pajėgos pabėgs gėdingai pralaimėjusios.

Taigi, Kristus keliavo iš miesto į miestą ir skelbė Dievo karalystės atėjimą. Jo viešas tarnavimas labiau priminė ne pamokslavimą, bet karo kampaniją: jis rinko rekrutus ir apmokydavo juos visur, kur tik nueidavo. Jis skelbė pergalę prieš „tamsybių valdžią" (Kol 1, 13) ir nešė į žemę šviesos karalystės galią: gydė ligonius, teikė pilnatvę („šalom") tiems, kuriems reikėjo atleidimo, viltį beturčiams ir į dienos šviesą iškeldavo bei išvydavo demoniškas jėgas.

Ir Jis kvietė „gyvenančius šešėlių slėnyje" jungtis į Jo pajėgas, atsiversti, atgailauti ir patirti gyvenimo pilnatvę Jo valdomoje karalystėje. Taigi, matome, kad Kristus verbavo žmones, stengdamasis išplėsti savo valdžią ir įtaką. Šio karo kontekste Kristus ruošė savo mokinius: Jam reikėjo paramos, nes Jis kovojo sunkią kovą, o taip pat Jis ieškojo tų, kurie padės Jam, skelbdami ateinančią karalystę, nešdami ramybę ir nugalėdami Šėtoną.

Morkus pateikia daugiau detalių, nei jų yra kitose Evangelijose, kodėl Jėzus išsirinko dvylika apaštalų. Trečiajame Evangelijos pagal Morkų skyriuje skaitome: „Jis paskyrė dvylika (pavadinęs juos apaštalais), kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos pamokslauti ir jie turėtų valdžią gydyti ligas ir išvarinėti demonus" (Mk 3, 14-15).

Jėzaus tarnavimą paaiškina Jo pašaukimas, kurio Jis niekad nepamiršdavo. Jis skubėjo atlikti savo misiją - nukreipęs savo veidą į Jeruzalę, - bet taip pat rūpinosi pasiųsti savo pasekėjus, paskelbęs jiems didįjį pavedimą, kurį skaitome Mato 28 ir Apaštalų darbų 1 skyriuose. Dievo karalystė visad juda pirmyn, ji visad kviečia tuos, kurie ištikimi gyvenimo tamsai, dezertyruoti ir pereiti į kitą pusę.

Tarnyba nelaukia, ir Kristus apmoko mus, jau atliekančius darbą. Ir nors kartkarčiais Kristus leidžia savo mokiniams atsitraukti į užnugarį, jis taip pat stengiasi būti užtikrintu, kad jie žino, kaip elgtis karo metu, taip kaip ir Jis nugalėdavo besipriešinančius, nesvarbu, ar tai Įstatymo žinovai ar demoniškos jėgos.

Esame apmokomi fronto linijoje. Kai Petras paklausė, ar „septyni" - tinkamas skaičius rodantis, kiek kartų reikia atleisti broliui, Kristus atsakė: „Ne, septyniasdešimt septynis kartus" (Mt 18), kitais žodžiais tariant, visad atleiskite - nes jei tai darote, jūsų gyvenimo būdas ir požiūris yra toks, kaip tų, kurie regi ateinančią Dievo karalystę, nužengiančią ramybę ir nugalėtas tamsos jėgas.
Šis mokinystės įvaizdis - apmokymų karo lauke - būdingas Naujajam Testamentui. Laiške Efeziečiams matome krikščionį - karį, pasirengusį nugalėti Šėtoną ir pažinti nuodėmę, kuri puola Dievo karalystę (Ef 6 sk.). Ir kai mes pasipriešiname nuodėmei dvasios jėga, tampame labiau užgrūdinti mūšyje, tampame veteranais, kurie pasirengę išspirti Šėtonui atramą iš po kojų - panašiai, kaip tai padarė Kristus dykumoje. Mūšis prieš nuodėmę ir tamsą aprašomas būtent kaip mūšis, nes jis toks ir yra, o laiško Žydams autorius pažymi: „Jums dar neteko priešintis iki kraujų, kovojant su nuodėme." (Žyd 12, 4)

Mes matome, kad Jėzus apginkluoja savo mokinius kovai su dvejomis eventualybėmis, su kuriomis susiduriame atkaklioje kovoje: pasipriešinimu ir kapituliacija. Kai Kristus matė, kad mokiniai jau pakankamai parengti pamokslauti, Jis kalbėjo jiems: „Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai", o „jei kas jūsų nepriimtų ir neklausytų jūsų žodžių, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų."  (Mt 10, 16, 14). Toliau Mato 10 sk. skaitome, kad Jėzus nevengia pasiųsti savo pasekėjus į pavojingas situacijas - Jis duoda jiems suprasti, kad bus šiltai priimančių mokinius, bet bus ir tų, kurie priešinsis.

Atrodo kad nėra neutralios padėties - esame mes ir tie, kuriuos stengiamės pasiekti priešo pusėje: jie arba priešinasi Kristaus valdymui arba kapituliuoja prieš Jį. Taip, kaip Jėzus ir sakė (Morkaus 9,40): „Kas ne prieš mus, tas už mus."

Bobas Dylanas, tuo metu, kai aštuntajame XX a. dešimtmetyje dainavo gospelus, labai aiškiai atskeildė tai dainoje „Jūs kažkam tarnaujate":
„Galite lyg apsėstas ant scenos šokti rokenrolą,
Galite valdyti narkotikus ar moteris.
Galite būti garbingas pilietis, o gal patyręs vagis,
Jus gali vadinti daktaru ar bosu.
Kažkam tarnaujate.
Galite būti gvardietis ar musulmonas, 
Galite vadovauti televizijos tinklui,
Galite būti turtingas ar vargšas, o gal aklas ar luošas,
Galite vadintis kitu vardu ir gyventi kitoje šalyje,
Bet Jūs kažkam tarnaujate, be abejonės
Kažkam tarnaujate.
Tai gali būti šetonas arba Viešpats."

Mūsų gyvenimo sprendimai parodo, kuriai pusei esame ištikimi.

Kristus atėjo, turėdamas aiškią misiją: skelbti Dievo karalystę ir užtikrinti, kad Dievo valia bus įvykdyta kaip žemėje, taip ir danguje. Ir jis atėjo tiksliai žinodamas, kaip parengs savo mokinius tai atlikti, nors aplink juos vyks vis stiprėjantis karas.

Mūsų misija tokia pati. O ar aiškūs mūsų metodai? Ar mūsų tikėjimo bendruomenės aktyviai skelbia artėjančią Dievo karalystę? Ar išstojame prieš neteisybę? Ar nešame viltį skurstantiems, silpniesiems ir stokojantiems? Mes galime priklausyti kartai, kuri trokšta matyti stebuklus, bet sunkiai tiki, kad jie gali įvykti. Jėzus kalbėjo, kad jo karalystę tarp mūsų lydės ženklai ir stebuklai, atnešantys žmonėms pilnatvę - ligoniai pasveiks, mirusieji kelsis ir demonai išeis. Bet kur kas svarbiau yra tai, kaip mes mokome savo vaikus, jaunuolius elgtis fronto linijoje. Mūsų pareiga nėra pridengti ir apsaugoti juos, tačiau turime ieškoti Dievo valios, kad tinkamai parengtume juos priimti iššūkius kurie supa mus kasdien: darbe, mokykloje, namuose ar gatvėse. 

Kristus žinojo, kokius didelius išbandymus patirs mokiniai, todėl Jis leido juos į sunkumų mokyklą. Jis siekė, kad žmonės visad žinotų, kokią aukštą kainą reikia mokėti sekant Juo. Jis žinojo, kad tai nėra tik Jo vieno kova, bet ir kiekvieno, nešiojančio Jo vardą.  Jei mes patys nesuvoksime, kiek daug yra šių iššūkių ir kokie jie įvairūs, tinkamai neparengsime ir jaunuolių.

Šiame amžiuje, kuris šaiposi iš amžinosios kovos tarp tamsos ir šviesos idėjų, mes turime suvokti, kad tik žemiškoji Kristaus misija atneša į mus supančią realybę tikrąją šviesą. Ir mūsų neturi nustebinti, kad norėdami keliauti kartu su jaunuoliais per visus jiems tenkančius išbandymus ir pergales, turėsimi ir kovoti. Tai mūsų išeities taškas - rengti mokinystei jaunąją kartą, o jie turi sustiprėti patys Dievo jėga, kurią Jis suteikia, kad jie galėtų įvykdyti misiją, kuriai Kristus mus jau anksčiau yra pašaukęs. 

Baigdamas prisiminsiu sceną iš neseniai pradėto rodyti animacinio filmo: „Žvaigždžių karai: klonų karai". Karštakošis, bet narsus džedajus Anakinas Skywalkeris veda savo pajėgas į kovą prieš kur kas gausesnėmis atrodančias droidų jėgas. Seržantas jo klausia: „Kokia mūsų strategija, pone?". Anakinas, atsigręžęs į jį su šypsena sako: „Sek mane." Ir stoja į mūšį.

Vertė Dalia Janušaitienė. Skelbta Londono šiuolaikinės krikščionybės instituto (London Instutite for Contemporary Christianity) tinklavietėje www.licc.org.uk