„Shalom“ - vidinė ramybė ir poilsis (papildyta)

Štai jau praėjo vienuolika metų, kai Lietuva gyvuoja vieningoje Europoje, tautų sąjungoje ir sandraugoje, kuri skelbia demokratiją bei toleranciją kaip vienas iš siekiamiausių vertybių.

Daugeliui Lietuvos žmonių Europos sąvoka asocijuojasi su keliais žodžiais - „saugumas“ ir „gerovė“. Kiekvienas žmogus trokšta politinio ir ekonominio saugumo bei materialios gerovės. Visais laikais žmogui buvo būdingas laimės siekimas, idant jis būtų laisvas apsispręsti ir rinktis, saugus savo kasdienybėje, kūryboje, tikėjime ir darbe, priimtinas toks, koks yra. Žmonės troško ir tebetrokšta „pagauti savo fortūną“.

Ne vieną krikščionį taip pat aplanko mintis ir klausimas, ar tikintieji gyvena ramiau, saugiau, išpažindami savo tikėjimą? Ne paslaptis, jog prieš du dešimtmečius, beveik kasdien teko susidurti su tam tikra gėda dėl „kitokio“ - tiksliau pasakius ne kitokio, bet krikščioniško - gyvenimo. Todėl ne retas tikintysis žvelgia su viltimi, gal bus lengviau gyventi būnant Vakaruose, demokratiją puoselėjančioje visuomenėje ir neteks patirti nenusipelnytos pašaipos bei prietaringų žmonių vertinimų?

Norėdami atsakyti į klausimą, ar krikščionis turės ramybę vakarietiškoje demokratinėje ir tolerantiškoje visuomenėje, turėtume pamatyti, ką Šventasis Raštas kalba apie tikinčiųjų ramybę, poilsį ir saugumą… Pažvelkime į du hebrajiškus žodžius iš Šventojo Rašto, kurie apibūdina tikinčiųjų saugumą ir gerovę - „Shalom“ ir „Shabat“. Šias abi sąvokas sutinkame ne tik Senajame, bet ir Naujajame Testamente, jas vartoja Jėzus ir Jo mokiniai, pritaiko tikinčiųjų gyvenimams bei suteikia joms dvasinę prasmę.

Kristus paliko vidinę ramybę - „Shalom“

Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta (Jn 14, 27).

Prieš savo kančią, nukryžiavimą ir mirtį Kristus prabilo mokiniams apie kitokios rūšies ramybę nei turi pasaulis. Jis žinojo, kad mokiniai patirs didžiulį išmėginimą Jo kančioje, jų tikėjimas bus išbandytas, žmogiškasis silpnumas - sukrėstas, gyvenimo pamatai - išjudinti. Toje situacijoje reikės kažko daugiau nė tik ramios būsenos. Prireiks vidinės stiprybės, savitvardos, kuri remiasi Dievu, tuo, kas nėra matoma, nes matomi dalykai turėjo būti krečiami, kaip obelis rudenį. Kristus jiems teikė Savo t.y. dieviškąją ramybę, shalom, kuri apima Dievo palankumą, palaiminimą, stiprybę vidiniam žmogui. Beje, po prisikėlimo Kristus pasveikino sutrikusius, išsigandusius ir užsisklendusius mokinius tuo pačiu pasveikinimu: shalom - „ramybė jums“.

Šiandien prisikėlusio Kristaus žinia Jo bažnyčiai yra ta pati: „ramybė jums“. Jis teikia mums kitos prigimties ramybę nei turi pasaulis. Žmogiškoji ramybė siekiama natūraliomis pastangomis, įgyjama sunkiai, drausminant save ir pasiaukojančiai dirbant, vis dėlto tebelieka laikina, trapi, akimirksniu pažeidžiama it pabudimas iš sapno. Žmogus pabunda ir sapnas dingsta. Taip greitai, staiga ir netikėtai gali dingti žmogaus ramybės akimirka bei saugumas.

Be jokios abejonės, taika yra didžiulis gėris, tačiau ji - trapi kaip karvelis, kurį gali pabaidyti bet kokie žmonių konfliktai, nenumatyti incidentai, piktavalių smurto ir teroro aktai. Po žmogaus kritimo, vargu ar suskaičiuotume bent 200 metų be karų žemėje. Juk jei ilsisi vienos tautos taikoje, kitos kariauja. Jei tauta gyvena ramybėje, kovos vyksta gatvėse, o neretai ir šeimose… Tad jei taikos ir ramybės balandis sklando, nutupia ir apsigyvena tautoje, bendruomenėje, šeimoje, manau, kad tai Dievo dovana tiems žmonėms.

Kai Kristus kalba apie Savo ramybę, nurodo į dvasinės prigimties ramybę, kuri ateina iš Dievo ir niekas kitas jos sukurti jokiomis priemonėmis nepajėgia. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu (Jn 14, 27). Tai - dvasinė, dangiška, turinti dievišką šlovę, nepajudinama ir amžina vidinė ramybė, gimusi iš susitaikymo su Dievu. Kristaus shalom - tai sielos poilsis nuo savo nuodėmių, kaltės, begalinės gėdos ir pasmerkimo. Kristus, kaip gerasis Ganytojas veda mūsų sielas į žaliuojančias lankas prie tyliųjų vandenų, kur mes randame vidinį atilsį, atgaivą ir ramybę. Jis neleidžia mums patirti vidinės stokos, o pavargusius nuolatos atgaivina. Dažnai žmogus orientuojasi į materialią, žemiškąją ir trapiąją ramybę - tai paprastai ekonominė gerovė ir saugumas. Kristus palieka mums dvasinę ramybę, poilsį, saugumą ir atgaivą mūsų sielai. Su Juo susijungusi, prie Jo prisiglaudusi žmogaus siela ilsisi nuo pažeidžiamumo, nuodėmės, kaltės, amžinojo pasmerkimo… Ši ramybė dar nėra visiškai atbaigtas Biblijoje pažadėtas dieviškasis shalom ir shabat žemėje, kai tūkstantį metų žemė ilsėsis taikoje ir ramybėje vilkas gyvens su avinėliu, leopardas gulės su ožiuku, veršis, jautis ir jaunas liūtas bus drauge, juos ganys mažas vaikas. Karvė ir lokys ganysis, jų jaunikliai guls drauge ir liūtas ės šiaudus kaip jautis. Motinos maitinamas kūdikis žais prie angies urvo, ir mažas vaikas kiš ranką į gyvatės olą. Niekas nekenks ir nežudys mano šventame kalne <…pagonys ieškos jo, nes jo poilsis bus šlovingas (Iz 11, 6-10).

Jėzaus teikiamas sabatas sielai

Senajame Testamente sabato (shabat) poilsis nuo žmogaus darbų apimdavo ne tik paskutiniąją savaitės dieną. Sabatas buvo ir poilsis žemei kas septintus metus bei jubiliejaus metus.

Tuomet taika įsiliedavo ir į žmonių santykius, buvo siekiama atkurti teisingumą ir parodyti gailestingumą artimui: grąžinant nuosavybę broliams, išleidžiant į laisvę belaisvius. Visa tai yra vaizdiniai Kristaus sabatui apreikšti: poilsį nuo savo darbų, nuosavo teisumo, patirtą Dievo gailestingumą Kristuje Jėzuje.

Naujajame Testamente Laiško žydams autorius 4 skyriuje kalba apie sabato poilsį, kuris pasilieka Dievo tautai: Todėl, kol tebegalioja pažadas įeiti i Jo poilsį, bijokime, kad kuris iš jūsų nepasirodytų pavėlavęs. <…Taigi sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai, nes, kas įeina į Jo poilsį, taip pat ilsisi po savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi po savųjų. Tad stenkimės įeiti į tą poilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas ano nepaklusnumo pavyzdžiu (Žyd 4, 1, 9-11).

Akivaizdu, kad autorius akcentuoja nebe išorinį sabato šventimą ir jo nuostatus, bet dvasinį poilsį, kurį Kristus mums suteikia - poilsį nuo savo teisumo darbų, kuriais mes pasiekti Dievo negalėjome. Tai yra tikėjimo poilsis, kuris skelbia, kad Kristus yra sabato šeimininkas. Nes Jo kryžius buvo tas tobulas atpirkimo darbas, kurio pagrindu mūsų sielos gavo sabato poilsį ir gali ilsėtis nuo savo pastangų įtikti Dievui, nuo žmogiškumo jėgų įsigyti bendravimą su amžinuoju Dievu.

Šiuo metu tikinčiųjų sabato poilsis žemėje yra dalinis ir neatbaigtas. Todėl šio poilsio nesukurs jokia santvarka ar geresnė visuomenė... kokia demokratinė ji bebūtų, joje vis sukils kažkas, kas trikdo saugumą ir ramybę. Iš Laiško žydams perskaitytos pastraipos girdime, kad mes jau poilsį turime, bet dar neturime jo pilnatvės, tuo pačiu vis dar einame į savąjį pažadėtąjį poilsį. Kiekvieną dieną mes vis labiau trokšime sabato poilsio, kol susijungsime su Viešpačiu amžinajame gyvenime, tuomet visa mūsų esybė ilsėsis teisume, ramybėje ir šventume Jo karalystėje.

Apr 14, 13 rašoma: Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris man sakė : „Rašyk: „Nuo šiol palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, - sako Dvasia, - kad atsiilsėtų nuo savo vargų; ir jų darbai seka juos".

Šiandien krikščionio vidinė ramybė, poilsis ir saugumas yra Kristuje, o būsimasis - amžinojoje karalystėje.

Ar turėsime ramybę šiame pasaulyje?

Kristus nežada ramybės išorinio gyvenimo ramybės savo mokiniams, nesvarbu, kokiame istoriniame laike, kokioje tautoje ir kokioje santvarkoje gyventume: Nemanykite, jog Aš atėjau atnešti žemėn ramybės. Atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo. <… Žmogaus namiškiai taps jam priešais‘. <…Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs“ (Mt 10, 34,36,38). Jėzus kalba apie priešiškumą bei išorinę konfrontaciją, su kuria susiduria kiekvienas Kristaus mokinys, nepriklausomai nuo gyvenimo aplinkybių. Kartais patys artimiausi šeimynykščiai tampa gana priešiški. Apaštalas Paulius rašydamas tesalonikiečiams pastebi panašius tikinčiųjų išgyvenimus ir patiriamus sunkumus visose vietose: Jūs broliai tapote sekėjais Dievo bažnyčių Kristuje Jėzuje, kurios yra Judėjoje. Jūs tą patį iškentėte nuo savo tautiečių, kaip ir mes nuo žydų, kurie nužudė Viešpatį Jėzų ir savo pranašus ir persekiojo mus (1 Tes 2, 14,15). Kristus nepažada išorinės ramybės dėl tikėjimo. Tai yra dėsninga ir neišvengiama kol vyrauja kūno ir dvasios prigimtys, jų skirtingumas, išlieka įtampa tarp jų, net priešingumas. Todėl kūnas priešinasi dvasiai, įgydamos persekiojimo dėl tikėjimo formą išoriniame gyvenime, nors krikščionys kviečiami, kiek nuo jų priklauso, stengtis su visais gyventi taikingai.

Dar daugiau, Jėzus vadina laimingais tuos, kurie kenčią neteisybę dėl krikščioniškų įsitikinimų: Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus (Mt 5, 11-12). Taigi, Jėzus atvirai kalba, kad priešiškumas dėl tikėjimo yra neišvengiamas, tačiau labai vertinamas nenusipelnytas kentėjimas ir patiriama skriauda dėl teisybės. Dievas yra teisingas. Be abejonės, Jis paguos nuskriaustuosius. Jėzus nedviprasmiškai vadina laimingais tuos, kurie dėl tikėjimo yra persekiojami, tarsi neturi žmogiškos ir žemiškos ramybės, bet toks žmogus nuolat gali prisiliesti prie To savo širdy, kas yra tikra, esminga ir nepakeičiama.

Tiesa, akivaizdi, kad pasaulyje niekada nebūsime saugūs tikėjimo atžvilgiu, nepriklausomai kokia aplinka ar visuomeniniai santykiai mus besuptų. Galime dirbti labai gerai, galime būti patys kūrybingiausi ir našiausi įmonės darbuotojai, geriausi studentai, doriausi ir moraliausi tautos piliečiai, tvirto ir patikimo charakterio žmonės kritiniais gyvenimo momentais - beje, visam tam esame pašaukti - vis tik būsime persekiojami dėl Kristaus žymių mūsų gyvenime, dėl tikėjimo ir dievotumo, dėl mokinystės.

Apaštalas Paulius nedvejodamas perspėja jaunąjį bažnyčios tarną Timotiejų kantriai įveikti išorinį priešiškumą ir saugoti išgelbėjimo dovaną, kurią įgijo Kristuje, pažindamas Raštus nuo vaikystės: ... taip ir visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami. <…O tu pasilik prie to, ką išmokai ir įtikėjai, žinodamas, iš ko išmokai (2 Tim 3, 12,14).

Istorinis liudijimas - visų laikų šventųjų liudijimas

Jėzus ir apaštalas Paulius, kalbėdami apie priešiškumo tikimybę, rėmėsi ne tik dvasinės prigimties argumentais, bet ir istoriniu liudijimu, nurodydami į kentėjusių pranašų ir visų laikų šventųjų pavyzdį (Mat 5, 12; 1 Tes 2, 15). Žmonijos istorija neginčijamai patvirtino tai. Senojo Testamento teisieji ir pranašai, Naujojo Testamento apaštalai, mokiniai ir šventieji, nepriklausomai, kokią krikščionišką denominaciją jie atstovavo, nuoširdžiai tikėdami ir dievotai gyvendami, patyrė išorinių suspaudimų dėl tikėjimo, negailėdami ne tik savo ašarų, bet ir gyvybių. Iki antrojo Kristaus atėjimo bažnyčia yra kaip persekiojama nuotaka, tarsi, neturinti ramios vietos šioje žemėje, su kuria kovoja pats šėtonas, bet Dievas saugo ir globoja. Istorijos bėgyje piktojo konfrontacinė jėga ne kartą atsistodavo už atskirų santvarkų, valdžių, kunigaikštysčių, imperijų, įvairių kultūrų, žmonių, įstatymų… Apaštalas Jonas, kalbėdamas simboline kalba, apokalipsiniame savo regėjime vaizdžiai aprašo šią tamsybių dvasių konfrontaciją prieš Dievo sandoros tautą.

Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai milžiniškas ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis …>. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas stojo prieš moterį, kad jai pagimdžius prarytų jos kūdikį. Ji pagimdė Sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Ir jos kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta vieta, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų. Ir kilo danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovėsi su slibinu…> Slibinas pamatęs, kad yra nutrenktas žemėn, ėmė persekioti moterį, kuri buvo pagimdžiusi berniuką. Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi nuo gyvatės į dykumą, į savo vietą, kur bus maitinama per laiką, laikus ir pusę laiko. Gyvatė išliejo iš savo nasrų paskui moterį vandenį lyg upę, kad nuplukdytų ją bangomis. Bet žemė pagelbėjo moteriai…> Ir slibinas įnirto prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir turi Jėzaus Kristaus liudijimą (Apr 12, 4-7, 13-17).

Šiame Apreiškimo skyriuje galima įžvelgti visą žmonijos išganymo kelią ir kaip jame dalyvauja Dievo išrinkta sandoros tauta, kurią simbolizuoja moters paveikslas. Dievo tautos kelias nepaprastas ir nelengvas. Jame nuolat vyksta dvasinė kova, todėl nuotaika pakankamai įtempta. Nors slibinas nugalėtas ir negali pakenkti Dievo valiai, Jo karalystei, Sandoros Sūnui, tačiau jo ugniaspalvis įniršis yra nukreiptas prieš moterį. Šėtonas pažemintas, nutrenktas žemėn, bet nuolat persekiodamas kovoja su Dievo tauta ir jos palikuonimis - tikinčiaisiais. Tačiau Dievas globoja, maitina, gelbsti ir stiprina savo tautą dykumoje.

Taigi, Bažnyčia yra slibino persekiojamoji dykumoje, visi jos vaikai, krikščionys, patiria piktojo šmeižto ugningas strėles, nukreiptas prieš tikėjimą, persekiojimų bangas, kurios veržiasi iš gyvatės nasrų, kad nuplukdytų moterį. Praktiškai persekiojimų bangos gali būti dvasinės kovos pobūdžio, jų išorinė išraiška, kai sklinda visoks neteisingas paniekinimas dėl tikėjimo. Suvokiant dvasinės konfrontacijos realumą, labiau tampa suprantama dažnai sveiku protu nepaaiškinama neapykanta, slypinti prieš krikščionis, kai kada žmonių ar struktūrų sąmonėje. Todėl mūsų viltis nesiremia žemiškąja ramybe, nes už tolerancijos ir demokratijos nuostatų, kurie savaime yra geri, gali atsistoti dvasinė tamsybė, vykdanti kovą prieš Dievo tautą. Tada tolerancija ar kokia kita gera vertybė iškrypsta. Toleruojamas blogis, kūno geiduliai, tokios pasaulėžiūros, kurios ne tik įkūnija nuodėmę, bet ir stoja į aktyvią kovą prieš tikėjimą ir dievotumą. Mūsų viltis - Kristus, o poilsis - Gerojo Ganytojo glėbys, iš kurio niekas negali išplėšti.

****

Taigi, mes turime vidinę ramybę, poilsį ir saugumą Dieve. Tačiau neturime išorinės ramybės garanto čia ir dabar, nes žemėje yra dalinis mūsų poilsis bei ramybė… Keliais paskutiniais sakiniais apsakyčiau krikščionio gyvenimą sekančiai:

Viduje - ramybė nuo nuodėmių, išorėje - kovos su pagundomis, pasaulio dvasia, kūno geiduliais, viduje - poilsis nuo savo teisumo darbų, išorėje - Viešpaties darbai, kuriuos turime nuveikti gyvendami žemėje, viduje - tikėjimas ilsisi Kristaus prieglobstyje, išorėje - tenka pakęsti paniekinimą, priešiškumą ir dvasinę konfrontaciją dėl tikėjimo, kurią skirta nugalėti Avinėlio krauju, malda, žodžiu, liudijimu. Tokia yra krikščionio paguoda, ramybė ir amžino gyvenimo preliudija žemiškoje kelionėje…

www.ramioslankos.lt