Tikrojo klestėjimo Evangelija

Daugelis krikščionių,  - ne tik tie, kurie išpažįsta taip vadinamą „klestėjimo evangeliją", - siekė sveikatos, turto ir laimės, tarsi į tai jiems būtų Dievo jiems suteiktos teisės ar tai būtų Dievo palaiminimo ženklai.

Ir vengė nesėkmių ir skurdo, tarsi tai būtų atstūmimo ženklas. Bet Dievo keliai kur kas paslaptingesni, nei mes suvokiame.

Dievas taip valdo visatą savo paslaptinga jėga, kad nors ir niekas nevyksta be Dievo valios, Jo rankos veikimo būdai dažnai išlieka mums uždengti. Pavyzdžiui, kas gali būti natūraliau, nei metų laikų kaita? Tačiau kiekvieni metai, mėnuo ar diena yra skirtinga - Dievo apvaizdos iš naujo nulemta.

Bažnyčios tėvas Bazilijus Didysis sakė, kad sekmė ir atsitiktinumas - pagonių terminai, dievoti žmonės neturėtų jų vartoti. Nors visi dalykai paklūsta Dievo planams, mums jie atrodo atsitiktiniai - jų eilės tvarka, priežastys, baigtis ir būtinumas. Bet mūsų širdyse turi būti giliai įrėžtas įsitikinimas, kad niekas negali įvykti, jei Viešpats iš anksto to nenumatė.

Niekas negali mūsų geriau išsaugoti nesusvyravusių ir nenukrypusių į šalį (net šių dienų ekonominėje situacijoje), nei tvirtas įsitikinimas, kad visi įvykiai valdomi Dievo rankos, ir kad Jis maloningas ir Visagalis. Tai turėtų žadinti mumyse dėkingumą klestėjimo dienomis, kantrybę - išbandymu metu ir stebėtiną saugumo pojūtį, žvelgiant į ateitį.

Kaltindami Dievą išbandymų metu ir šlovindami patys save klestėjimo dienomis, murmame prieš Dievą, jei jis neužtikrina mums patogaus lizdo. Mes įsivaizduojame, kad sunkumai gali ateiti tik iš velnio - tarsi jis būtų dar vienas dievas - ir tada jau nebesuvokiame, kad viską, kas vyksta, net jei tai yra bloga ir įkvėpta velnio,  Dievas gali panaudoti mūsų išgelbėjimui ar išganymui. Niekas negali sutrukdyti maloningiems Dievo tikslams, kuriuos jis turi mums Kristuje. Paulius nesakė, kad visi dalykai yra geri, bet jis kalbėjo, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera (Rom  8, 28).

Todėl neteisinga manyti, kad klestėjimas  - tai ženklas, kad Dievas mums palankus, o iš išbandymų spręsti, kad Dievas pyksta. Dievas nesirengia bausti ištikimųjų, nors atrodytų, kad jie to nusipelnė, bet nori suteikti jiems tai, kas bus naudinga ateityje. Jis dažniau būna gydytoju, nei teisėju. Kentėjimai dažnai padeda mums liautis eikvoti savo pastangas, ir mes pažvelgiame į Dievą Kristuje ieškodami saugumo.

Niekad neturėtume  pamiršti, kad nėra tokio didingo tribunolo, tokio garbingo sosto, tokios žymios triumfo eisenos, tokių išaukštintų kovos vežimų, kaip kryžius, ant kurio Kristus nugalėjo mirtį ir velnią. Visas jo gyvenimas buvo nesibaigiantis kryžius. Nes Kristaus kryžius visada talpina savyje pergalę. Bet panašiai kaip mokiniai Golgotoje, mes šalinamės kryžiaus - ir Kristaus kryžiaus, ir mūsų pačių. Mes įsivaizduojame, kad kažkodėl nusipelnėme klestėjimo. Tačiau klestėjimas dažnai apsvaigina žmones, ir jie ima žavėtis tuštybe, kuri tampa stabu. Vietoj to, kad ragintų mus dėkoti, Dievo kantrybė ir atlaidumas yra niekinami; klestėjimas dažnai tampa mūsų nuosavu kalėjimu, kuris atskiria mus nuo didesnių Dievo dovanų.

Viešpaties visavaldystė negali būti atskirta nuo jo išganančių tikslų. Dievo apvaizda visad rūpinasi mūsų išganymu, nors dažnai atrodo, kad Jis užmigo. Tik kai atrandame Dievą šio pasaulio „slėniuose" - ar purvinose Betliejaus ėdžiose, ar varginančioje kelionėje į Jeruzalę, ar apleistą raudantį ant kryžiaus - mes pasitikime, kad Jis nuolat yra mūsų gyvenimuose, nors mums atrodo, kad Jis daugiausia slepiasi.  Mūsų gyvenimai dramatiškai pasikeis, jei mes pasitikėsime tuo pačiu Dievu, kuris sužeidžia, bet ir išgydo.

Sekdami savo Gelbėtoju, mes šiame gyvenime nešame kryžių, kad būtume su Kristumi Jo šlovėje. Dievas nekviečia savo žmonių į šlovę prieš tai neišbandęs jų kentėjimų lauke.

Mūsų išgelbėjimas ir susitaikymas su Dievu Kristuje kur kas svarbiau, nei mūsų šiandienos laimė. Dievo vaikams kur kas geriau būti palaimintiems, nors ir sudraskytiems ir beveik sunaikintiems, nei siekti ramybės, kurioje jie užsnūs. Tikrąjį saugumą ir klestėjimą galima atrasti vien tik Kristuje, ir jis visiškai atsiskleidžia Dievo šlovėje.

Jonas Kalvinas - veikalo „Krikščionių tikėjimo pamokymai" ir daugelio Biblijos knygų komentarų autorius. Minėti jo veikalai tapo šio straipsnio pagrindu, kuriuos adaptavo ir perfrazavo krikščionis kalvinistas Knox Bucer-Beza. Šis straipsnis - vienas iš žurnale „Christianity Today" skelbiamų straipsnių (paminint 500-ąsias J. Kalvino gimimo metines), kuriuose pateikiamos mintys iš J. Kalvino veikalų, galinčios atsakyti ir į aktualius šiandienos klausimus. 

Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.christianitytoday.com