Valdžia darbo vietoje

Valdžios ir pavaldumo santykiai apibūdina mūsų profesinį gyvenimą. Galia, kuri gali būti naudojama tinkamai arba ja gali būti piktnaudžiaujama, yra valdžios skiriamasis ženklas.  „Galia! Ji apnuodija labiau, nei alkoholis ir sukuria stipresnę priklausomybę, nei narkotikai," - rašo Johnas Stottas savo knygoje „Krikščionių lyderių pašaukimas" („Calling Christian Leaders").

Visa karjeros laiptų struktūra pagrįsta tuo - tie, kurie už savo nuopelnus, patirtį ar tikrą autoritetą kyla aukštyn, įgauna daugiau galios (ir paprastai - daugiau pinigų). Tie, kurie yra ant žemesniųjų šių kopėčių laiptelių, paprastai siekia kopti aukštyn, pabrėždami, jog įgys ne tik daugiau galios ar didesnį atlyginimą, bet ir daugiau galimybių naudoti savo talentus, tarnauti žmonėms ar naudoti įtaką geram. Ne visos galia grįstos struktūros yra blogos. Priešingai, valdžios delegavimu grįsta sistema gali pašlovinti Dievą ir atspindėti Jo įkurtą tvarką: „Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir šlove jį apvainikavai. Tu davei jam valdžią Tavo rankų darbams, jam po kojų visa padėjai." (Ps 8, 5-6). Tikroji merotikratija (sistema, kai visuomenę valdo talentingiausi žmonės) gali būti veiksminga ir leidžianti panaudoti Dievo duotus talentus ir įgūdžius. Tačiau net žodis „valdžia" gali tapti bjaurus, jei ji dažnai naudojama netinkamai. Tokios valdžios pavyzdys gali būti Musolinis. 

Dieviškąją pasaulio tvarką iškreipė ir sugadino puikybės nuodėmė, arogancija ir nepasotinamas valdžios alkis. Įprastas krikščioniškas atsakas į piktnaudžiavimą valdžia - atspindėti Jėzų ir Jo parodytą modelį, kaip tinkamai naudoti galią. Evangelijos pagal Morkų 10 skyriuje Jis kalba savo mokiniams: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi pagonių valdovais, viešpatauja jiems, ir jų didieji juos valdo. Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, bus jūsų tarnas, ir kas nori tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį". (Mk 10, 42-45).

Antžmogis prieš mažą vaikelį
J. Stottas įsitikinęs, kad mūsų modernusis pasaulis yra kur kas labiau pasigėręs Nyčės filosofija, nei mes įsivaizduojame. Nyčė svajojo, jog iškils bebaimė valdovų rasė: išmintingų, narsių ir despotiškų... Nyčės idealas buvo „ Übermensch" - antžmogis, tačiau Jėzaus idealas - mažas vaikelis. Svarstydamas apie valdžios ir lyderystės problemas, J. Stottas primygtinai teigia, kad „jokiu būdu krikščioniškoji mintis neturėtų įsipainioti į primestą koliziją su pasaulietiškąja mintimi, kuri reikalauja nuolankumo su visu jame slypinčiu silpnumu." Jis taip pat meta iššūkį: mes turime rinktis tarp antžmogio (super-vyro ar super-moters) ir mažo vaikelio, bet nes negalime būti ar tapti jais abiem vienu metu. „Silpnumas? Mažutėlis?". Ištrauktos iš biblinio konteksto šios sąvokos gali tiesiog suerzinti. Be kita ko, sąvoka „tarnaujantis vadovas" praktiškai pati sau prieštarauja - kaip mes galime tarnauti, jei esame įpareigoti (ir įgalinti) mums suteiktos vadovo padėties, kuri visų pirma skirta nurodyti kryptims? Tačiau prieštaravimas (oksimoronas) yra aiški vidinės dvasinės kolizijos iliustracija, kurią apibūdino J. Stottas, ir su kuria jūs jau susidūrėte, jei bandėte įgyvendinti Jėzaus mokymą savo darbe. Jėzaus žodžiais, Morkaus evangelijos 10 skyriuje, kurie apibūdina krikščionišką požiūrį į valdžią, radikaliai skiriasi nuo netikinčių bendradarbių požiūrio. Mąstant apie „tarnaujančio vadovo" koncepciją, verta atsiminti Pauliaus žodžius laiško Kolosiečiams 3 skyriaus pabaigoje, skirtus vergams: „Ir ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite palikimą kaip atlyginimą,- nes jūs tarnaujate Viešpačiui Kristui." (Kol 3, 23-24). Ši tiesa skirta ir mums. Virš mūsų vadovų, bendradarbių ir pavaldinių stovi Kristus. Ne savo vadovams, o Jam iš tiesų tarnaujame - nepriklausomai nuo to, kaip mūsų vadovai elgiasi. Jis iš tiesų ragina mus tarnauti savo bendradarbiams ir pavaldiniams, nes Jis mums patarnavo - todėl, kad pamilo mus, o ne kad mes to nusipelnėme. Tarnavimas pagal Kristaus modelį peržengia ribas valdžios, kurią mes gauname pagal savo pareigas, ar kurią norėtume turėti. Kaip ir Richardas Fosteris rašo knygoje „Pinigai, seksas ir galia" („Money, Sex and Power"): „Tarnaujantys vadovai" - tai žmonės, kurie visų pirma yra tarnai, o tik po to - vadovai ir kurie liks tarnais, kai jų vadovavimui skirtas laikas baigsis."

Praktinės problemos
Vidinės dvasinės prieštaros problema, kurią apibūdino J. Stottas, gali būti pastebima kiekvieno iš mūsų darbo vietoje, nesvarbu, ar mes esame vadovai ar pavaldiniai. Panagrinėkime Tania ir Andrew pavyzdžius. Jie abu lanko tą pačią bažnyčią vakariniame Londono priemiestyje. Andrew mano, kad jo darbas „nedėkingas". Jis konsultuoja informacinių technologijų klausimais didelėje apskaitos bendrovėje, ir jis pyksta bei susierzina dėl to, kad vidiniai klientai (kiti šios bendrovės darbuotojai) nesupranta kompiuterinių sistemų ir - galimas daiktas - niekada jų nesupras. Jis taip pat bando susitaikyti su menkais jo grupės vadovo Geoffo organizaciniais sugebėjimais. Andrew kantrybės taurę perpildė Geoffo nesugebėjimas sudaryti tokius darbo grafikus, kurie leistų Andrew praleisti vakarus su savo dukra. Tania prižiūri ledų gamybos liniją maisto pramonės įmonėje. Jos pavaldiniai - daugiausia imigrantai, kurie silpnai kalba angliškai ir griežtai atmeta bet kokius bandymus artimiau su jais bendrauti. Tania, suvokė, jog jai niekaip nepavyksta padėti jiems suprasti darbo su nauja įranga saugos ir sveikatos nurodymų, ir jau buvo pasiryžusi pasiduoti ir nebesistengi užtikrinti jų saugą. Valdžia darbo vietoje ir Tania, ir Andrew atveju veikė ne taip, kaip jie norėtų.

Tania problemos
Tania turėjo mokomąjį vaizdo įrašą. Ji žinojo, kad gali priversti darbuotojus jį peržiūrėti, tačiau atrodė, kad jie jo nesupras. Ji rūpinosi tuo, kad jie sugebėtų dirbti saugiai savo pačių gerovei, o taip pat ji norėjo apsaugoti savo bendrovę nuo ieškinių (dėl nelaimingų atsitikimų darbe). Kaip ji gali panaudoti jai suteiktą valdžią šioms  problemoms spręsti?

1. Stengtis užmegzti ryšius. Tania nusprendė paprašyti nedidelės darbuotojų grupelės, kurie geriau kalbėjo angliškai, padėti jai parengti specialią mokymo programą, skirtą likusiems darbuotojams. Ji suvokė, kad darbuotojams reikalinga globa ir apsauga, ypač dėl to, kad jie prastai kalba angliškai. Ji nusprendė, kad nedidelė  iš pačių darbuotojų sudaryta grupelė gali padėti jai kurti gerus santykius su likusiais darbuotojais taip, kad ji galėtų padėti jiems atskleisti Dievo duotas galimybes darbo vietose - net jei kalbos barjeras kartais „kiša koją". Jos požiūris buvo paremtas principu, kad kiekvienas darbuotojas yra unikalus Dievo kūrinys, sukurtas pagal Jo atvaizdą ir apdovanotas ypatingomis dovanomis. Ji taip pat siekė būti išmintinga savo grupės „ganytoja" pagal Vyriausiojo ganytojo Jėzaus paliktą pavyzdį (1 Pt 5, 1-4).

2. Nugalėti kalbos barjerus. Tania meldėsi Dievo išminties, kad galėtų išspręsti kalbos barjero, skiriančio ją nuo jos komandos, problemas. Atrodo, jog tai pernelyg menka problema, kad reiktų ieškoti ypatingos Dievo išminties, tačiau ji atsiminė karalių Saliamoną, kuris buvo vadovo pavyzdys. Tapęs karaliumi, Saliamonas meldėsi Dievui: „Duok savo tarnui išmintingą širdį, kad galėčiau teisti Tavo tautą ir skirti gera nuo blogo,"  ir Dievui patiko šis Saliamono prašymas (1 Kar 3, 10-15). Tania taip pat surado atsakymą: padedama žmogiškųjų išteklių vadybininko, Tania nusprendė kreiptis į vertėją, kad jis padėtų saugos ir sveikatos apmokymuose ir taip užtikrinti, kad darbuotojai suprato visas galimas problemas. Vertėjas taip pat turėjo dalyvauti ir pirmą darbo dieną sumontavus mašinas. Šitaip elgdamasi, Tania sekė Saliamono pavyzdžiu ir pasirinko žmones apsaugantį vadovavimo būdą. Jis pažadėjo Dievui, kad jis gins jis tautos varguolių teises, gelbės beturčius ir sunaikins prispaudėją (Ps 72). Iš tiesų, tai dieviškas modelis: Dievas yra „didis, galingas ir baisus Dievas; Jis neatsižvelgia į asmenis ir nepaperkamas kyšiais. Jis teisingai elgiasi su našlaičiais ir našlėmis, myli ateivį, duodamas jam maisto ir drabužių." (Įst 10, 17-18).

3. Įsitikinti, kad darbuotojai tinkamai apmokyti. Tania nenori versti darbuotojų lankyti mokymo kursus darbo valandomis pasibaigus, nes jiems už tai nebus mokama. Padedama naujai sudarytos darbuotojų grupės, ji organizavo mokymus per įprastą pietų valandą ir už tai parūpino darbuotojams nemokamus pietus. Ji žino, kad mokymui darbuotojai aukoja savo laisvalaikį, tačiau nusprendė į pirmą vietą iškelti jų saugumą (ir savo sąžiningumą ir bešališkumą). Taigi, visiems mokymų nelankantiems darbuotojams buvo taikomos drausminės nuobaudos. Tania žino, kad ji danguje turi Šeimininką, kuris reikalauja sąžiningumo ir teisingumo iš vadovų, jų santykiuose su pavaldiniais (Ef 6,9 Kol 4,1), kurie be kita ko privalo kalbėti tiesą meilėje  (Ef 4, 15-19).

4. Naudoti turimą valdžią geriems tikslams. Tania savo darbuotojams parinko specialią mokymo programą vietoj įprastų vaizdo įrašų. Ji žinojo, kad vaizdo įrašams reikia mažiau pastangų, laiko ir lėšų, bet taip pat ji suprato, kad tokia programa nesuteiktų darbuotojams to, ko jiems reikia. Vietoj to ji nusprendė iškelti sau sunkesnį uždavinį, kad kiti turėtų daugiau naudos. Tanios tikslas - naudoti jai Dievo suteiktą valdžią Jo šlovei ir žmonių gerovei - ir ji nenorėjo naudoti jos niekam, kas galėtų pakenkti jos santykiams su Dievu. Ji sekė Jėzaus pavyzdžiu. Paskutiniuoju gundymu Šėtonas siūlė Jėzui valdžią visoms pasaulio karalystėms, bet tik su sąlyga, jei Jėzus pagarbins jį. Jėzus griežtai atmetė Šėtono pasiūlymą: „Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!" (Mt 4, 8-10). Jėzus atmetė valdžią, kuri būtų pakenkusi Jo santykiams su Dievu, ir vertino savo pašaukimą ir Dievo nustatytas pašaukimo ribas. Jis pasirinko paklusnumo kelią ir garbino Dievą tyrą širdimi. Šių dienų pasaulyje, tai reiškia būtinybę atmesti viliojančius pasiūlymus ir papildomas galimybes, kurios „penėtų" mūsų išdidumą ar atitrauktų mus nuo Dievo artumo ar Jo sumanymų. Tai reikškia, jog reikia pasirinkti sunkesnį kelią, kad galėtume daryti tai, kas teisinga.

Andrew problemos
Andrew yra pasiryžęs paklusti Geoffui ir tarnauti bendrovės vidaus klientams, bet jam taip pat labai svarbus laikas, kurį jis galėtų praleisti su savo dukra. Jam atrodo, kad jo bendradarbiai kartais elgiasi su juo kaip su vergu, bet jis taip pat stengiasi rimtai vertinti Pauliaus pamokymus tikriems vergams (Ef 6, 5-8; Kol 3, 22 - 4,1). Kaip jis gali išspręsti savo problemas?

1. Sąžiningai pripažinti savo problemas, ir ieškoti praktinių ir dvasinių jų sprendimų. Andrew susiduria su vidine dvasine kolizija dėl to, jog neatiduoda darbui visus savo širdies (Ef 6,7). Jis supranta, kad leido nusivylimui pakirsti įsitikimą, kad jo atliekamas darbas yra svarbus, ir tai turi įtakos darbo atlikimui. Jis prašė draugų iš namų grupelės, kuriais pasitikėjo, pasimelsti už jį šiuo klausimu. Andrew taip pat suvokė, kad atsidavimas darbui visa širdimi paragins jį taip elgtis su kolegomis ir vidiniais klientais, kaip jis norėtų, kad jie elgtųsi su juo (Lk 6, 31). Jei jis būtų Geoffas, jis norėtų, kad kas nors iš darbuotojų paaiškintų dėl darbo grafiko susidarančias problemas ir parodytų iniciatyvą, kaip jas išspręsti. Taigi, jis nusprendė paruošti darbo grafiko gaires, kurios leistų keisti darbo laiką pagal darbuotojų poreikius, ir pateikė jį Geoffui. Andrew taip pat nenori atlikti jam nepriklausančio darbo. Kartais jo prašo atlikti daugiau, nei jis gali, ir tai taip pat kenkia jo atsidavimui. Jis supranta, kad turi realiai vertinti savo galimybes tarnauti kitiems. Padedamas Žmogiškųjų išteklių departamento, jis sudarė kolegų sąrašą, kurie gali padėti išspręsti užduotis, viršijančias jo kompetenciją.

2. Realiai vertinti ateitį ir tuo pat metu likti paklusniu. Andrew susitaikė su tuo, kad Geoffas gali ir nesudarinėti palankesnių darbo grafikų, nors Andrew ir parodė iniciatyvą. Jei tai įvyktų, jis nusprendė pasikalbėti su Geoffu, kad esamas darbo grafikas sudaro jam rimtų asmeninių problemų. Jis pasirengęs pasisiūlyti pats sudaryti grafiką laisvu nuo darbo metu, o jei ir dėl to nepavyktų susitarti, tada kelti problemą žmogiškųjų išteklių departamente. Andrew žino, kad darbo sutartis įpareigoja jį klausyti teisėtų Geoffo nurodymų ir vykdyti bendrovės politiką bei taisykles. Be kita ko, Biblija to reikalauja iš kiekvieno iš mūsų - laiške Kolosiečiams Paulius ragina vergus „visame kame paklusti savo šeimininkams pagal kūną", neužmirštant, kad „kas daro neteisybę, susilauks atlygio už tai, ką padarė, ir nebus žiūrima asmens" (Kol 3, 22, 25). Tai gali atrodyti savaime suprantama, tačiau mes taip pat privalome paklusti taisyklėms, kurios taikomos mūsų darbui, kaip ir kalbama Pauliaus teiginiuose apie paklusnumą laiške Romiečiams (Rom  13, 1-7). Problema, ar krikščionys privalo susitaikyti su vadovybės priespauda savo darbo vietoje šiame straipsnyje nenagrinėjama. Tačiau Andrew džiaugiasi, kad  iš tiesų jis nėra vergas, - jis nenori ieškoti naujo darbo, tačiau - jei tai taptų būtina - jis turi ir tokią galimybę.

Tikroji valdžia darbo vietoje
Mūsų darbo vietose susiformuoja vietinės bendruomenės, jos susidaro erdvėje, kurią dalinamės su bendradarbiais pagal mūsų darbdavių tikslus ir taisykles. Šiose besikeičiančiose bendruomenėse krikščionys turi be galo dideles galimybes veikti taip, kad daugėtų gerų darbų ir dideliuose, ir mažuose dalykuose.  J. Oswaldas Sandersas savo knygoje „Dvasinė lyderystė" („Spiritual Leadership (1967) sako: „Kadangi lyderystė - vieno žmogaus galia daryti įtaką kitam, yra gerai suvokti, jog kiekvienas asmuo turi beveik neribotas   galimybes, kurias panaudoti šią įtaką geram arba blogam." Ir Raštas, ir patirtis patvirtina, kad nė vienas negali būti neutralus - nei moralės, nei dvasiniu požiūriu. Tai, kaip mes atliekame savo darbą ir bendraujame su tais, kurie dirba tą patį ar dirba kartu su mumis, kalba apie mūsų tikėjimo dydį - apie mūsų pasitikėjimą Dievu, kuris sukūrė tobulą, bet kritusį pasaulį ir kuris pavedė mums tarnavimą sutaikyti pasaulį su Juo per Kristų (II Kor 5, 14-21). Mes esame Kristaus ambasadoriai ir, kaip sako Fosteris: „Kiekvienas iš mūsų kasdieniame gyvenime turime tūkstančius galimybių panaudoti šią galią sutaikymo tarnavime." Neapsakoma Dievo jėga veikia mumyse, atkurdama ir atnaujindama mūsų darbo santykius, būtent - „beribė Jo jėgos didybė mums, kurie tikime (...). Ja Jis veikė Kristuje, prikeldamas Jį iš numirusių ir pasodindamas savo dešinėje danguose" (Ef 1, 19-20).  Nors kūrinija dabar vargsta po nuodėmės našta, mes esame Kristuje pakeisti Dievo agentai, kurie gali rodyti radikalią ir keičiančią meilę atlikdami darbus, atskleidžiančius mūsų atsidavimą, atleidimą, gerumą, kantrybę ir mūsų sąžiningą atskaitomybę. 

Mes visi tarnaujame. Gal būt pavaldūs gamybos linijos vadovui, vykdančiajam direktoriui, gamybos prižiūrėtojui; gal būt - paklūstame vartotojams ar klientams (ypač, jei turime savo verslą). Bet ar baigiantis kiekvienai dienai stabtelime ir prisimename, kad yra tik vienas Asmuo, kuriam iš tiesų tarnaujame - vienintelis mūsų tikrasis Bosas - Viešpats Jėzus Kristus?

Vertė Dalia Janušaitienė pagal „London Institute for Contemporary Christianity" http://www.licc.org.uk/