Žmogiškumas Biblijoje

„Kai pasižiūriu į Tavo dangus, Tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu išdėstei,
kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai?"

Taip klausia poetas - 8 Psalmės autorius, priminamas mums, kad siekis suvokti žmogaus egzistencijos prasmę neatsidaro kartu su nepatenkintais XX a. septintojo dešimtmečio filosofais, bet gyvuoja jau šimtmečius. Gyvuoja nuo tada, kai žmonės ėmė uždavinėti klausimus. Klausimus, tokius kaip: „Ką reiškia būti žmogumi?".

Todėl nieko neturėtų stebinti, kad Biblijoje apie tai irgi kalbama - ir  ne tik pirmuosiuose puslapiuose, bet ir visame Šventajame Rašte.

Tai, ką skaitome Pradžios knygoje (Pr 2, 7),  atrodo gana žeminantis vaizdas - „Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela". Tai aiškiai primena sąsają tarp mūsų ir žemės, tai, kad mes - tiesiog pažodžiui - esame iš žemės, sukurti Dievo, kad gyventume pasaulyje kaip gyvos, kūną turinčios būtybės, asmenybės ir socialinės būtybės. Tai taip pat parodo, kad esame visiškai priklausomi nuo Dievo. Kitose Biblijos eilutėse daug kalbama apie žmogaus gyvenimo „medžiagą" - darbą, santuoką, šeimą, lytinius santykius, kentėjimus, mirtį ir po jos einančią viltį.

Bet nepamirštamas ir nuolankumas, ir garbingumas, apie kurį mums  kalba Pradžios 1, 26-27, kad esame sutverti pagal Dievo atvaizdą. Šiame pasaulyje, kuris perpildytas vaizdų, mes patys esame  svarbūs atvaizdai - atvaizdai, sukurti pagal savo Kūrėją. Iš visų Dievo kūrinių tiktai žmonės vieninteliai yra sukurti pagal Dievo atvaizdą, sukurti, kad būtų panašūs į Dievą tam tikta prasme. Tai visgi, ką reiškia būti panašiems į Dievą?

Įprasta manyti, kad buvimą Dievo atvaizdu sudaro tokie veiksniai kaip sugebėjimas mąstyti, protauti ar netgi kalbėti.  Žinoma, mes dėkojame už emocijų ir vaizduotės gausą, intelektą ir sugebėjimą bendrauti - kaip ir Dievas tai daro - tačiau nėra akivaizdu, kad buvimas Dievo atvaizdu turi būti ribojamas šiais dalykais.

Pradžios knygoje aiškiai išsakyta, kad ir vyrai, ir moterys kartu sudaro Dievo atvaizdą, kad žmonės sukurti bendravimui vienas su kitu ir taip pat su Dievu, ir kad tokie santykiai su Dievu ir santykiai su kitais sudaro tikrojo žmogiškumu pagrindą, ir neturėdami jų esame mažiau negu žmonės. Šis santykių aspektas itin svarbus ypač šiuo metu, kai dėmesys sutelkiamas į vidinį „Aš" („Aš", kuris suvokia) arba fragmentinį „Aš" („Aš", kuris jau nebežino, kas esąs) vietoj į santykių „Aš" („Aš", kuris bendrauja su kitais).

Bet jeigu taip yra, tada mes negalime to, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, apriboti tiesiog teiginiu, jog esame vyrai ir moterys, nes juk akivaizdu, kad ir gyvūnai sukurti vyriškos ir moteriškos lyties. Lyčių skirtumai nėra išskirtinis žmogiškumo bruožas - juk jis tinka ir delfinams, ir vištoms, ir drambliams. Tai nereiškia, kad lytiškumas  nesvarbus arba atsitiktinis. Priešingai, tai daro žmogiškumą net reiškmingesniu. Tai atskleidžia, kad lyčių skirtumai yra dieviškojo sukūrimo plano esminė dalis - tačiau ne svarbiausias punktas, atskleidžiantis tai, kad žmonės sukurti pagal Dievo atvaizdą.

Kur kas svarbiau yra tai, kad sukurtieji pagal Dievo atvaizdą vyrai ir moterys gavo pavedimą valdyti pasaulį ir atspindėti paties Dievo valdymą.  Tai aiškiai pasakyta Pradžios 1, 26, kai Dievas taria: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!". Žmonėms suteikta užduotis valdyti visus kitus kūrinius - nes žmonės yra Dievo atstovai ir tarnai.

Ši mintis dar sustiprinama 28 eilutėje, kurioje sakoma, kad Dievas palaimino juos ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!"

Kultūrose, kurios supo Izraelį, buvo pasakojamos istorijos apie tai, kad žmonės yra dievų vergai,   o sąvoka „atvaizdas" buvo taikoma tik karaliams. Tačiau Pradžios knygoje rašoma, kad visi žmonės sukurti pagal Dievo atvaizdą - tokia vyrams ir moterims suteikta padėtis ir atsakomybė neminima kitose pasaulėžiūrose. Dievo pavedimas valdyti pasaulį skirtas  ne vien karaliams ar pasirinktai žmonių klasei, bet visai žmonijai. Visi žmonės žemėje yra gyvi Dievo atvaizdai, pašaukti įgyvendinti Jo meilės įstatymą.

Taip ir 8 Psalmės autorius kalba, atsakydamas į savo paties klausimą apie žmogiškąsias būtybes:
„Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir šlove jį apvainikavai.
Tu davei jam valdžią Tavo rankų darbams, jam po kojų visa padėjai..."

Tai, be abejonės, lemia atitinkamus klausimus apie tai, kaip tinkamai įgyvendinti šią tarnystę, kad ji reikštų žemės turtų naudojimą, bet ne išnaudojimą, valdymą bet ne tironiją.

Ir netgi tada, kai buvo sudarkyti nuodėmės, vyrai ir moterys vis dar atspindi Dievo atvaizdą ir įgyvendina Jo tikslus „pripildyti", „pajungti", „valdyti" - šie uždaviniai nebuvo atšaukti. Visų pirma, be abejonės, tai reiškia kurti šeimas, auginti javus, veisti gyvulius,  prižiūrėti sodus. Kūrinijai reikia priežiūros. Tačiau tokia  priežiūra sudaro visuomenės organizavimo pamatą, o toliau vystant kultūrą ir civilizaciją ji apima namų statybą, drabužių modeliavimą, eilių kūrimą ir žaidimą šachmatais. Tai - „kasdieniai" būdai, kuriais įgyvendiname mūsų sukūrimo mandatą, atstovaudami Dievo valdžią kiekvienoje kultūros srityje ir santykiuose tokiais būdais, kurie atspindi paties Dievo atliekamą puoselėjimą ir kūrybingumą.

Bet tada, kai jau ateiname į Naujojo Testamento metą, turime kalbėti apie žmogiškumą, atsižvelgdami  į Kristų, nes tai, kad Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, mums dar kartą (be kita ko) primena, koks svarbus yra mūsų gyvenimas kūne. 

Jėzus yra „neregimojo Dievo atvaizdas" (taip rašo Paulius laiške Kolosiečiams 1, 15), tas, kuris visiškai valdo sukurtąjį pasaulį visais aspektais. Jis yra naujasis Adomas (Paulius apie tai kalba laiške Romiečiams 5 sk. ir 1 Korintiečiams 15 sk.). O 2 Kor 4, 4 jis kalba apie „Kristų, kuris yra Dievo atvaizdas", bei Žydams 1, 3 primena mums, kad Jėzus yra „Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas".

Taigi, tai kad Kristus yra Dievo atvaizdas, reiškia, kad jis tinkamai išreiškia Dievą kūrinijai tuo būdu, kaip ir pirmieji žmonės buvo pašaukti tai atlikti. Bet taip pat tampa aišku, kad Kristus atvėrė naują žmogiškumą tiems, kurie buvo sukurti pagal tą atvaizdą, išpildydamas tai, ką Dievas buvo numatęs nuo pat pradžių.

Taigi, dabar jau galima taikyti tam praeities, dabarties ir ateities matus. Laiške Kolosiečiams (Kol 3, 9-10), Paulius ragina mus nusimesti senąjį žmogiškumą, ir senąjį „Aš" ir „apsivilkti nauju" žmogumi. Tačiau apie šį pasikeitimą kalbama kaip apie besitęsiantį vyksmą, nes naujasis žmogus „atnaujinamas pažinimu pagal atvaizdą To, kuris jį sukūrė". Mes  esame, kaip Paulius rašo 2 Kor 3, 18, „esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia". Ir šis visiškas pasikeitimas laukia ateityje, prisikėlimo metu, nes Paulius vėlgi rašo  1 Kor 15, 49: „Ir kaip nešiojame žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo atvaizdą".

Tačiau Pauliaus laiškuose taip pat akivaizdu, kad šis pasikeitimas vyksta per santykių tinklą bažnyčioje.

Laiško Efeziečiams vizija aiškiai atskleidžia, kad ant kortos pastatytas visos žmonijos pasikeitimas į naujus Dievo žmones. Ef 2, 1 - 10 Paulius primena, kad nors esame mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis,  Dievas  atgaivino mus kartu su Kristumi, ir esame išgelbėti malone per tikėjimą ir mūsų santykiai su Dievu vėl atkurti. Tačiau tada jis pereina į Ef 2, 11 - 12 - jis rašo, kad svarbus ne tik „vertikalus" ryšys su Dievu, bet ir horizontalus. Ir nors žydai ir pagonys buvo atskirti vieni nuo kitų, Kristus sulaužė tą skiriančią sieną ir sujungė juos į „naują žmogų". Anksčiau buvome Dievo priešai ir atskirti vieni nuo kitų, bet dabar, per Kristaus mirtį, esame perdaryti į naują žmogų - sutaikyti su Dievu ir vieni su kitais.

Tada toliau skaitant laiško Efeziečiams 4, 17 (o taip pat - laišką Kolosiečiams) tam aišku, kad šiam būsenos pasikeitimui reikalingas atitinkamas charakterio pasikeitimas - kad mes gyventume pagal savąjį pašaukimą nusivilkti senąjį žmogų ir apsivilkti nauju žmogumi (Ef 4, 22-24). Ir tada tie, kurie buvo atgaivinti Kristuje, dabar atnaujinami pagal Kristaus atvaizdą.

Taigi, ne tik Jėzus tobulai atskleidžia Dievo atvaizdą, bet ir tuose, kurie yra Kristuje, vyksta Dievo atvaizdo atkūrimo procesas, nes tiktai per Kristų galime įvykdyti savo pašaukimą kaip žmonės - tai reiškia, patys panašėdami į Kristų, atlikdami tai kartu kaip Kristaus kūnas, ir laukdami, kol šis pakeitimo procesas bus atbaigtas.

Visa tai rodo, kad Dievo atvaizdas apjungia unikalią žmonijai tenkančią vietą kūrinijoje, Kristaus įsikūnijimą, tebesitęsiantį bažnyčios formavimąsi ir ateityje laukiantį kūno prisikėlimą. Ir visame tame mes pradedame ir baigiame su Dievu, taip kaip ir 8 Psalmės autorius: „Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus Tavo vardas visoje žemėje!"

Rekomenduojama literatūra
Carl B. Hoch, Jr., All Things New: The Significance of Newness in Biblical Theology (Grand Rapids: Baker Book House, 1995), 169-85. Vieno skyriaus vidutinio sudėtingumo lygio veikalas iš Naujojo Testamento perspektyvos, kuriame daug dėmesio skiriama naujojo žmogaus ekleziologinei sandarai ir etinei sandarai. 

Robin Routledge, Old Testament Theology: A Thematic Approach (Nottingham: Apollos, 2008), 138-47. Vidutinio sudėtingumo lygio veikalas iš Senojo Testamento perspektyvos.

W. Eugene March, Great Themes of the Bible Volume 1 (Louisville: Westminster John Knox, 2007), 23-33.  Trumpa nesudėtinga apžvalga.

J. Richard Middleton, The Liberating Image: The Imago Dei in Genesis 1 (Grand Rapids: Brazos, 2005). Išsami ir įvairiapusė diskusija apie Pradžios 1 sk. paminėto „Dievo atvaizdo" sampratą Artimųjų Rytų kontekste ir etines jos pasekmes šiandien.

Vertė Dalia Janušaitienė. Straipsnis paskelbtas Londono šiuolaikinės krikščionybės instituto interneto svetainėje http://www.licc.org.uk/