Dėl luošumo jų privilegijos nebus atimtos

„Mefi Bošetas gyveno Jeruzalėje ir visada valgė prie karaliaus stalo. Jis buvo luošas abiem kojom“ (2 Samuelio 9, 13

Mefi Bošetas nebuvo didelė karališkojo stalo puošmena, bet turėjo prie jo nuolatinę vietą, nes Dovydas Mefi Bošeto  veide įžiūrėjo mylimo Jehonatano bruožus. Kaip Mefi Bošetas galime sušukti šlovės Karaliui: „Kas yra tavo tarnas, kad tu atkreipei savo dėmesį į tokį pastipusį šunį kaip aš?“. Bet Viešpats leidžiasi į patį artimiausią pokalbį su mumis, nes mūsų veiduose mato savo brangaus ir mylimo Jėzaus atminimą. Viešpaties žmonės brangūs dėl kito asmens. Tai tokia meile Tėvas myli savo viengimį, dėl Jo Jis pakelia vargšus Sūnaus brolius iš vargo ir tremties  į savo rūmų dvariškių draugiją, suteikia kilmingą titulą ir karališkai aprūpina. Dėl luošumo jų privilegijos nebus atimtos. Luošumas netrukdo įsūnystei. Luošasis yra toks pat paveldėtojas, koks būtų, jei galėtų bėgti kaip Asaelis. Mūsų teisės nešlubuoja, nors jėgos ir gali pasilpti. Karaliaus stalas yra kilni slėptuvė luošoms kojoms, o Evangelijos šventėje mes išmokstame džiaugtis savo silpnumu, nes Kristaus jėga ilsisi ant mūsų. Tačiau skausminga negalia sužaloja labiausiai mylimus šventuosius. Vienas iš jų -  prie Dovydo puotos stalo. Abi jo kojos buvo luošos, jis negalėjo prisijungti prie karaliaus, šiam bėgant iš miesto, ir buvo apšmeižtas ir įžeistas savo tarno Cibos. Šventieji, kurių tikėjimas silpnas, kurių pažinimas menkas, yra didieji nelaimėliai. Jie atsiduria prieš daugybę priešų ir nebegali eiti paskui Karalių visur, kur Jis eina. Šia liga dažnai susergama po nuopuolių. Jei savo dvasinėje kūdikystėje naujai atsivertę tikintieji nėra gerai prižiūrimi, jie patiria neviltį, iš kurios niekada nebepakyla, o nuodėmė kartais ir kaulus sulaužo.

Viešpatie, padėk luošajam šokti kaip elniui ir pasotink visus savo žmones duona nuo savojo stalo!

C. H. Spurgeon