.jpg)
„...Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius.“ (Jono 14, 16)
Dangiškasis Tėvas apsireiškė tikintiesiems prieš savo Sūnaus atėjimą kaip Abraomo, Izaoko ir Jokūbo visagalis Dievas. Paskui žmonių džiaugsmui atėjo Jėzus, amžinai palaimintas Jo Sūnus. Gelbėtoją paėmus į dangų svarbiausia malonės tiekėja tapo Šventoji Dvasia, Jos jėga šlovingai apsireiškė per Sekmines ir vėliau. Ji yra dabartinis Emanuelis – „Dievas su mumis“. Jis gyvena savo žmonėse ir su jais, juos gaivina, veda ir valdo. Ar Šventosios Dvasios artumas deramai vertinamas? Mes negalime Jos kontroliuoti, nes Jos visi veiksmai savarankiški, bet ar ieškome Jos pagalbos, ar pakankamai saugomės, kad Jos nesupykdytume ir neatstumtume. Be Jos nieko negalime nuveikti, o Jos padedami galime pasiekti ypatingų rezultatų, - viskas priklauso nuo to, ar Ji parodo savo galią, ar paslepia ją. Ar mes visados laukiame, kad Ji padėtų mums tiek vidiniame gyvenime, tiek su pagarbiu atsidavimu tarnaujant kitiems? Ar ne per dažnai bėgame be Jos paliepimo ir apseiname be Jos pagalbos?
Šį vakarą nusižeminę atgailaukime už praeities nusižengimus, prašykime, kad dangaus rasa mus atgaivintų. Te dangiškas aliejus patepa, te dangiška ugnis suliepsnoja mumyse. Šventoji Dvasia – tai ne laikina dovana, Ji pasilieka tarp šventųjų. Turime teisingai Jos ieškoti ir rasime. Ji pavydi, bet ir gailestinga: supykusi palieka, bet iš gailesčio grįžta. Maloni ir švelni Ji nepavargsta, bet trokšta būti maloninga.
Nuodėmė užkietino mano širdį,
Ji tapo kieta, be meilės.
Te malonės gūsis iš dangaus
Suardo nuodėmės darbus.
C. H. Spurgeon „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“
