Gėda

„Jie abu – žmogus ir jo žmona – buvo nuogi, tačiau nesigėdijo.“ (Pr 2, 25)

Šioje Šventojo Rašto eilutėje pirmą kartą Biblijoje paminėtas žodis „gėda“. Dievo sukurtame pasaulyje jos nebuvo. Žmogus iki nuopuolio nepatyrė kankinančios vidinio diskomforto būklės, kai sumišęs kaltės ir nesaugumo jausmas skatina slėptis nuo savęs, nuo kitų ir nuo Dievo.

Reikia pažymėti, kad šias eilutes užrašė žmogus, kuris gyveno mūsų – gėdos pasaulyje. Jam, kaip ir kiekvienam iš mūsų, gėda yra natūrali būklė, kuri lydi visą gyvenimą. Nors Biblijoje gėda dažnai minima seksualiniame kontekste, tačiau ji pasireiškia visose žmogaus gyvenimo srityse.

Gėda sudėtinga ir įkyri vidinė psichologinio diskomforto būsena. Ji paveikia savęs suvokimą, priėmimą, santykius su kitais. Kartais gėdos jausmas pažymi ir nulemia asmens emocijas, jausmus, veiksmus, pasirinkimus ir gyvenimo kelią.

Ką daryti su gėdos jausmu? Galima pamėginti išsivaduoti iš gėdos, pavadinant ją nereikalingu rudimentu, trukdančiu mums džiaugtis gyvenimo laime. Tokia gyvenimo praktika vadinasi begėdystė. Tai nėra protingiausias sprendimas, nes gėda kažkaip bendradarbiauja su mūsų sąžine, mumyse tūnančiu tikrovės, moralės ribų peržengimo matuokliu. Atsisakę gėdos, žengiame dar tvirtesnį žingsnį į pasimetimo, sujauktų jausmų, užslėptos ir neįsisąmonintos gėdos, dar labiau iškraipytos tikrovės ir kaltės pasaulį.

Pats Dievas nusprendžia įveikti gėdos jausmą, ir Jis tai daro, eidamas ilgesniu keliu. Jis nekviečia žmonių tiesiog nejausti gėdos (trumpasis, mūsų jau aptartas, kelias į niekur), bet paruošia kelią ateiti savo Sūnui Jėzui Kristui į šį pasaulį. Jėzus mirė ant kryžiaus prisiimdamas žeminančią ir gėdingą kaltę bei bausmę už kiekvieną žmogų. Tokiu būdu per Kristų atleidžiamos nuodėmės, žmonės sutaikomi su Dievu ir išvaduojami iš gėdos jausmo.

Gėda, krikščionišku požiūriu, pašalinama per atgailos ir tikėjimo praktiką, patiriant Dievo atleidimą ir priėmimą. Tai nėra savitaiga, savęs raminimas, nusiteikinėjimas ar užsimiršimas. Tai gilus Evangelijos ir Dievo pažinimas, kuris ilgainiui kaip tikroji sužeistos sielos terapija gydo ir išgano žmogų.

Atpirkimo ir visos istorijos pabaigoje atpirktieji (žmonės, kurie patikės Kristumi ir Jam paves savo gyvenimą) atsistos Dievo akivaizdon švarūs dėl Kristaus aukos be jokios kaltės ir gėdos. Lygiai taip kaip buvo pradžioje.

Panevėžio evangelinė bažnyčia