Dėkoju Jėzau, kad kvieti keliaut su Tavimi… – Arčiau –
į vakaro šešėlių apkabintą kelią sunkų,
kur vis alsuot sunkiau ir kilti uolomis kaskart stačiau –
kur Tavo pėdoj kiekvienoj kraujo lašai pasruvę sunkias
į dulkes kelio nuo Tavo švento rimbais sukapoto kūno…
Ak, ta taurė – karti taurė!...
Sunkiau nebūna – sunkiau nebūna…
Dėkoju Jėzau, kad kvieti keliaut su Tavimi… – Arčiau –
Veronika nušluosčius Tavo veidą,
pasitraukė,
ir kryžių Tau padėjęs nešti Simas Kirėnietis…
Įsiutusi minia tik garsiai kaukė
ir šiepėsi kareiviai, už Tavo nugaros surėmę ietis…
O Tu kritai – triskart kritai su kryžiumi į kelio akmenis...
Jie – tie kančios nebylūs Tavo liudytojai – viską atmena...
O skausmas tas aštrus ir varstė, ir rakino visą Tavo kūną –
tik Tu kaip akmenys tylėjai ir kentei…
Ak, ta kančios gelmė gili!...
Skaudžiau nebūna – skaudžiau nebūna…
Dėkoju Jėzau, kad kvieti keliaut su Tavimi… – Arčiau –
iki Golgotos kalno, po Tavo kryžiumi – susitikimo vietos,
kur Tavo kraujas šventas už mane pralietas...
Atleisk – ir savo nuodėmėm Tave ant kryžiaus ten kaliau –
dėl jų ir vinys smigo Tau skaudžiau, giliau…
Girdėjau aimaną, sudrebinusią merdėjantį Tavo kūną…
Ak, ta mirtis baisi!...
Kuomet visų apleistas ir Tėvo paliktas esi –
baisiau nebūna – baisiau nebūna…
Dėkoju Jėzau, kad kvieti keliaut su Tavimi… – Arčiau –
kur plyšo uždanga šventyklos, žemė sudrebėjo,
o visą kraštą apgaubė tamsa – ir tą Golgotos vietą,
kur kraujas ir vanduo, pervėrus ietim Tavo šoną išsiliejo –
ten atvedei lig kryžiaus, iki galo kelio kieto –
Tu savo motiną ir mokinį tą savo numylėtą…
Prieš mirdamas tarei: „Štai – tavo ji mama. O štai – tavo sūnus.
Paimk ją į namus“ – paimk ją į širdies namus...
Linas Poniškaitis 2021 03 13
_64x64_9de.jpg)
