Gyva viltis

 „O, kad aš būčiau kaip anksčiau <...>“

Jobo 29, 2

 

Nemažai krikščionių su malonumu prisimena praeitį, bet į dabartį žiūri su nepasitenkinimu. Jie prisimena tas dienas, kai bendraudavo su Viešpačiu – kokios tuomet nuostabios jos buvo! Bet dabar jie paniurę ir nusivylę. Anksčiau jie buvo arti Jėzaus – dabar jaučiasi nutolę nuo Jo ir sako: „O, kad būčiau koks anksčiau!“ Jie skundžiasi, kad prarado užtikrintumą, sielos ramybę, jų nedžiugina malonė, sąžinė nebe tokia jautri, jie nebe tokie uolūs dėl Dievo šlovės. Šios liūdnos būklės priežastys gali būti įvairios. Viena iš jų – apleistos maldos. Kai apleidžiamas slaptas kambarėlis, prasideda dvasinis nuosmukis. Kita priežastis gali būti stabmeldystė, kai širdis atiduodama kažkam kitam labiau negu Dievui, kai žemiškų gėrybių pradedama trokšti labiau nei dieviškųjų. Pavydžiam Dievui nepatinka pasidalijusi krikščionio širdis. Labiausiai ir stipriausiai mylimas turi būti Jis. Jis neskleis savo buvimo šviesos šaltai klaidžiojančiai širdžiai. Dar viena atšalimo priežastis gali būti pasitikėjimas savo jėgomis ir nuosavas teisumas. Išdidumas išaukština senąjį „aš“, nors mūsų vieta – žemai, kryžiaus papėdėje. Krikščioni, jei nesi toks, koks buvai anksčiau, nepasitenkink laimingų dienų prisiminimais, bet eik pas Viešpatį ir papasakok Jam apie savo liūdną padėtį. Melsk, kad Jis suteiktų tau malonės ir jėgų priartėti prie Jo, nusižemink prieš Jį, ir Jis tave išaukštins, ir tu džiaugsies Jo buvimo šviesa. Nesėdėk liūdėdamas ir dūsaudamas – kol gyvas mūsų Gydytojas, tol gyva viltis. Nes ir pačioje sunkiausioje situacijoje yra išeitis.

 

C. H. Spurgeon „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“.

Rugpjūčio 11 d. Rytas

 

Bendrinti: