Įmanoma norėti gero, bet daryti bloga

Tai malonė, jei kas pažindamas Dievą, pakelia vargus, kuriuos nekaltai kenčia. (1 Petro 2, 19)

Kartais mums, krikščionims, taip jau nutinka, kad norėdami gera, imame ir padarome bloga – ir tiek, kad viskas baigiasi dvasiniu suluošinimu. Norėčiau paminėti keletą konkrečių pavyzdžių.
Taip nutinka, kai nusprendę veikti drąsiai, pasidarome begėdžiai! Drąsa ir romumas – puikiai suderintos savybės. Kristus pasižymėjo ir viena ir kita. Jame jos apsireiškė tobulai, net konfliktuojant su priešais.
Taip nutinka, kad trokšdami atvirumo, tampame šiurkštūs ir nemandagūs! Žmogus Jėzus Kristus visuomet būdavo atviras ir nuoširdus, tačiau be jokio šiurkštumo. Krikščionis, kuris giriasi, kad kastuvą vadina kastuvu, galiausiai viską pradeda vadinti kastuvu.
Taip nutinka, kad stengdamiesi būti atsargūs, pasidarome įtarūs! Kadangi mus iš tikro supa daug priešų, kyla pagunda pradėti matyti priešus net ir ten, kur jų nėra, arba išsiugdyti dvasinį priešiškumą kiekvienam, kuris su mumis nesutinka.
Taip nutinka, kai siekdami likti rimti, pasidarome niūrūs! Niūrumas yra charakterio defektas, kurio nederėtų painioti su pamaldumu. Džiaugsmas yra puikus vaistas protui.
Taip nutinka, kai norėdami būti sąmoningi, pasidarome perdėtai skrupulingi! Jei velniui nepavyksta sunaikinti sąmonės, jis nersis iš kailio, kad ji pasidarytų liguista. Pažįstu krikščionių, gyvenenčių nuolatinėje streso būsenoje, drebančių iš baimės, kad neįtiks Dievui. Jie įsikalę galvon, kad toks savęs kankinimas yra jų dievotumo įrodymas, tačiau jie labai klysta!

A. W. Tozer „Atsinaujinti diena iš dienos“