Jėzaus kančia

Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (2 Korintiečiams 5, 21).

Naktį prieš mirtį Jėzus su vienuolika savo mokinių iš aukštutinio kambario patraukė miesto vartų link. Išėję už miesto perėjo Kedrono upelį ir nuėjo ant Alyvų kalno, kur Jėzus būdavo pratęs eiti melstis. Jonas Kedrono perėjimą čia pamini visai neatsitiktinai: mat aukų kraujas, kuris būdavo išliejamas šventykloje ant aukurų, nutekėdavo būtent į tą upeliuką. Tąkart Dievo Avinėliui einant per jį, jo vandenys buvo nusidažę raudonai nuo Paschos ėriukų kraujo. Sienomis apsuptoje Jeruzalėje nebuvo vietos sodams užveisti, todėl pasiturintys piliečiai turėdavo įsiveisę sodų už miesto. Vienas tokių sodų, priklausiusių kažkuriam iš Jėzaus bičiulių, tapo to naktinio atsitraukimo ir susikaupimo vieta Didžiąją savaitę.

Mokiniai nuo per savaitę patirtų įvykių buvo taip išvargę, kad jų akys pačios merkėsi. Bet Jėzus paprašė jų pasėdėti kartu ir palaukti, kol Jis melsis. Pasiėmęs Petrą, Jokūbą ir Joną, Jėzus nuėjo gilyn į sodą, kur Jo sielą apniko iki tol nepatirtas sielvartas ir neapsakoma kančia. Pasilikite čia ir budėkite (Morkaus 14, 34), – meldė Jis mokinių, bet, nors jų dvasia ir buvo ryžtinga, kūnas buvo labai silpnas. Jie neįstengė pabudėti su Juo nė vienos valandos. Jie nebuvo pasirengę sustiprinti Jo, kai šviesiausiam mūsų Viešpačiui Jėzui, Dievo ir Žmogaus Sūnui, prireikė jų paramos. Jie neįstengė to padaryti, todėl Jam pastiprinti buvo atsiųstas angelas iš dangaus, kol Jėzus dideliame skausme atidavė save mirčiai (Izaijo 53, 12). Tas, kuris nepažino nuodėmės, buvo paverstas nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu (2 Korintiečiams 5, 21).

Kaip aštriai Jėzui turėjo rėžti visa ant Jo pečių sukrauta pasaulio nuodėmė, jeigu net Jis prašė paramos. Kokia baisi ir sunki turėjo būti ta našta, kad Jis balsu šaukė: Atitolink nuo manęs šitą taurę! (Morkaus 14, 36). Niekada nedrįskime nė pamanyti, kad Jo gyvybė, atiduota kaip išpirka (žr. Mato 20, 28), buvo pigi, kad ta kaina buvo maža. Taip, išgelbėjimas mums prieinamas dovanai – jo nusipirkti negalime, – bet Kristus už tai atidavė viską. Jam tai kainavo labai daug. Nežiūrėkime pro pirštus į savo nuodėmę, suvokime ir pamatykime jos baisumą. Mūsų nuodėmės gulė ant Kristaus pečių tokia sunkia našta, kad prakaitas, srūvantis Jo veidu, virto kraujo lašais.

Malda: O Viešpatie Jėzau, nežinau, kokiais žodžiais galėčiau padėkoti Tau už Tavo auką! Visa širdimi atsiduodu Tau, kad Tavo gyvybė šviestų manyje, kad Tavo darbai būtų daromi mano rankomis, kad Tavo tobula valia išsipildytų mano gyvenime!

Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations vertė R. Rušinskienė