Kentėjimai dėl Kristaus

„Nors būdamas Sūnus, Jis per savo kentėjimus išmoko paklusnumo <…> Heb 5, 8
 

Rašoma, kad mūsų išgelbėjimo Vadovas per kentėjimus tapo tobulas, todėl mes, kurie esame nuodėmingi ir toli nuo tobulybės, neturėtume stebėtis, kad tenka kentėti. Ar gali galva būti karūnuojama erškėčių vainiku, o kiti kūno nariai lengvai gyventi? Kristus brido per savo kraujo jūrą, kad laimėtų karūną, o mes manome pateksią į dangų nesušlapę sidabrinių kurpaičių? Ne. Mūsų Viešpaties patirtis moko, kad kentėjimai yra privalomi ir kad tikras Dievo vaikas neturėtų jų vengti, net jei galėtų. Jis guodžia, kad Kristus „per kentėjimus tapo tobulas“, kad užjaustų mus. „Jis nėra toks vyriausiasis kunigas, kuris nesuprastų mūsų silpnybių“ (plg. Heb 4, 15). Ši Kristaus paguoda mus stiprina. Vienas kankinys senovėje pasakė: „Aš galiu visa iškęsti, nes Jėzus kentėjo ir dabar kenčia manyje. Jis mane užjaučia, ir tai teikia man stiprybės“. Mąstyk taip, kai tau sunku, tikintysis. Te mintis apie Jėzų stiprina tave, kai seki Jo pėdomis. Priimk Jo paguodą, atmink, kad kentėjimas dėl Kristaus – tai garbė ir šlovė. Apaštalai džiaugėsi, kad buvo verti kentėti dėl Kristaus. Kiek Viešpats suteikia malonės kentėti dėl Kristaus, kentėti su Kristumi, tiek Jis ir pagerbia mus. Krikščionio brangakmeniai – jo kentėjimai. Dievo pateptųjų karališkokios regalijos – tai sunkumai, skausmai ir kančios. Norėkime būti taip pat pagerbti. Nenusisukime nuo tokio pagerbimo. Skausmai mus išaukština, sunkumai pakelia. „Jei su Juo kentėsime, su Juo ir valdysime“ ( plg. 2 Tim 2, 12).

 

C. H. Spugeon

Bendrinti: