Apaštalas Paulius rašė: Kurgi, mirtie, tavo geluonis? (1 Korintiečiams 15, 55). Kiekvienas sielvartaujantis dėl mylimo žmogaus netekties pasakytų, kad žodis „geluonis“ vargu ar gali apibūdinti tą skausmą.
Kalėdos dažnai šį skausmą sustiprina. Tam tikros dekoracijos primena rankas, kurių daugiau niekada nebegalėsime paimti. Susibūrimai dar labiau išryškina brangų trūkumą. Giedant giesmes ar pasakojant istorijas, prisiminimuose vis dar skamba tylus ir mielas balsas.
Bet tai nėra blogai. Kalėdos labai tinkamas metas gedėti. Nes liūdesys padeda atsikratyti fantazijų ir nukreipia mūsų dėmesį į tai, ką iš tikrųjų reiškia Jėzaus gimimas – buvo sunaikinta mirtis (1 Korintiečiams 15, 26).
Apaštalas Paulius kalba ne apie sielvartą. Jis žino, ką reiškia patirti sielvartą po sielvarto (Filipiečiams 2, 27). Jis kalba apie kažką daug blogesnio – apie pasmerkimą.
Mirties geluonis yra nuodėmė (1 Korintiečiams 15, 56), nes atpildas už nuodėmę yra mirtis (Romiečiams 6, 23). Bet kalbama čia ne apie fizinę mirtį. Žinoma, Paulius, kaip turbūt ir mes visi, būtų norėjęs nemirti fiziškai (2 Korintiečiams 5, 4), bet jis visgi žinojo, kad mirs (2 Timotiejui 4, 6). Visą gyvenimą Paulius stengėsi išgelbėti žmones nuo dvasinės mirties.
Paulius labiausiai rūpinosi likimu žmonių, kuriems grėsė Dievo pyktis ir rūstybė (Romiečiams 2, 8), jei jie stos prieš Kristaus teismo krasę (Romiečiams 14, 10) vis dar būdami nuodėmėse (1 Korintiečiams 15, 16–20). Jis tikėjo, kad blogiausia, kas gali žmogui nutikti, yra būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus (Romiečiams 9, 1–3). Jis tikėjo Jėzumi, kuris sakė: Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali sunaikinti ir sielą, ir kūną pragare (Mato 10, 28).
Tai svarbiausias gyvenimo klausimas. Mes turime susitaikyti su Dievu (2 Korintiečiams 5, 20) ir gauti atleidimą nuo pragaro bausmės (Kolosiečiams 2, 14). Vienintelis būdas tai padaryti – priimti Dievo dovaną, t. y. nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą per Jo Sūnų Jėzų (Romiečiams 6, 23).
Štai kodėl Jėzus atėjo. Jo gimimo tikslas buvo mirti, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją (Hebrajams 2, 14–15).
Bet Jo tikslas buvo ne tik mirti. Jėzus gimė, kad būtų prikeltas iš mirusiųjų (Apreiškimo 1, 18). Jis yra prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki Jį, nors ir mirtų, bus gyvas (Jono 11, 25).
Kai Jėzus gimė Betliejuje, tai buvo mirties sunaikinimo aušra. Tai padarė įmanomą sparčiai artėjantį laiką, kai Jis sunaikins mirtį amžiams; kai Viešpats Dievas visiems nušluostys ašaras ir pašalins panieką nuo savo tautos visoje žemėje, nes taip pasakė Viešpats (Izaijo 25, 8).
Jei šias Kalėdas jaučiate sielvartą, žinokite, kad tai, ką patiriate, yra labai svarbi Kalėdų dalis. Jėzus atėjo, kad padėtų jums susidoroti su sielvartu. Išgirskime angelo paskelbtą žinią: Jėzus atėjo, kad išgelbėtų mus iš mūsų nuodėmių (Mato 1, 21). Jei nuodėmė pašalinta, mirties dienos suskaičiuotos, o visos jūsų ašaros, kurias Viešpats surenka ir suskaičiuoja (Psalmė 56, 8), bus nušluostytos.
Te Prisikėlimas ir Gyvenimas pripildo jūsų Kalėdų sielvartą viltimi (1 Tesalonikiečiams 4, 13).
Iš www.desiringgod.org
vertė Žaneta Martingale
_64x64_9de.jpg)
