Kur slypi mūsų laimė?

Visais laikais visų kultūrų žmonės ieškojo atsakymo į klausimus, kas yra laimė ir kaip ją rasti. Pirmiausia šį klausimą iškėlė filosofai. Kinas Lao Dzė (VI a. pr. Kr.) manė, kad tikroji laimė – nieko neveikti. Pasak jo, kai žmogus nustoja vaikytis laimės ar kitų tikslų, tada jis ir tampa laimingas. Seneka teigė, kad laimingas tas, kuris nesirūpina. Aristotelis laime laikė geras išorines gyvenimo sąlygas (sveikatą, maistą, kitų poreikių patenkinimą) – kad šių dalykų būtų užtektinai, bet be pertekliaus. Platono laimės samprata buvo labai artima jo mokytojo Sokrato laimės suvokimui: laimės pagrindas, pasak jo, yra gyvenimo būdas, pasižymintis teisingumu. Tuo tarpu Epikūras (IV a. pr. Kr.) manė, kad laimė yra malonumai ir skausmo nebuvimas. Pastaraisiais dešimtmečiais šis hedonistinis mąstymas Vakarų pasaulyje patyrė tikrą renesansą.

Visgi laimės paieškos jau seniai nebėra tik filosofų uždavinys. Dabar šį klausimą nagrinėja psichologija ir sociologija. Jau XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje Mičigano universiteto psichologas Jamesas Oldsas pastebėjo, kad žiurkėms patinka tam tikros smegenų srities elektrostimuliacija. Paspausdamos mygtuką, žiurkės pačios galėjo stimuliuoti šią smegenų dalį. Jos darė tai vėl ir vėl tol, kol beveik nugaišdavo iš troškulio, bado ir išsekimo. Joms reikėjo tik vieno – „laimės pliūpsnio“. Oldsas atrado smegenų malonumo centrą – neuronų sankaupą vidurinėse smegenyse.

XXI a. sociologai irgi pradėjo ieškoti laimės pagrindo. Tam tikslui sociologas iš Olandijos Ruut’as Veenhoven’as sukūrė didžiausią pasaulyje laimės duomenų bazę, kurioje renkamos ir analizuojamos visos tarptautinės publikacijos laimės tema.

Biblija irgi labai daug kalba apie laimę. Visose Šventojo Rašto knygose randame žmonių, kurie yra laimingi ir entuziastingai tai išreiškia. Adomas džiūgavo, kai buvo sukurta Ieva – tai laimė džiaugtis žmogumi, kuris yra tavo (Pr 2, 23). Nojus švenčia pasibaigus tvanui. Praleidęs metus laive be tvirto pagrindo po kojomis, jis apimtas dėkingumo Dievui: Pavyko, pagaliau jis vėl pamatė žemę! Dvyniai Jokūbas ir Ezavas išsiskiria, kai Jokūbas apgauna savo brolį ir tėvą dėl pirmagimio teisės ir palaiminimo. Po ilgo išsiskyrimo Jokūbas sugrįžta namo ir susitaiko su broliu. Abu verkia iš džiaugsmo. Izraelio tauta savo istorijoje nuolat patiria, kad nėra pamiršta: „Dievas yra mūsų pusėje kaip ir tada, kai išvedė mus iš Egipto.“

Naujajame Testamente matome šventykloje džiūgaujantį Simeoną (Lk 2, 22 ir toliau), Zachiejų medyje (Lk 19, 6), apie tai kalba Kalno pamokslo palaiminimai ir t. t. Šiuose pavyzdžiuose matyti, kas daro žmones laimingus. Keliai į laimę yra aiškūs. Todėl laimės tyrinėtojai visiškai teisūs sakydami, kad savo laimę galima puoselėti.

Žmogui reikia žmogaus

Krikščionybė atskleidžia, kad svarbiausia laimės sąlyga – tarpusavio santykiai, ypač geri santykiai! Jau Pradžios knygoje parašyta: „Negerai žmogui būti vienam.“ Dievas sukūrė mus kaip bendruomenines būtybes, todėl gyvename santuokoje, šeimoje, bendruomenėje ir turime draugystės ryšių.

Vieniši žmonės patiria didesnį stresą, nes jie vieni turi įveikti visus gyvenimo sunkumus. Vienatvė – našta ir sielai, ir kūnui. Vieniši žmonės 2–4 kartus dažniau serga nei tie, kurie palaiko gerus santykius su aplinkiniais. Bendraudami galime atsiskleisti ir vystytis, jaučiamės saugūs ir vertinami. Bendrystė su kitais netgi stiprina sveikatą. Žmonių, palaikančių gerus santykius, kraujyje yra mažiau streso hormonų, todėl jie labiau atsipalaidavę. Draugystė daro mus laimingus ir padeda nugyventi ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą. Socialiniai tyrimai taip pat atskleidė, kad žmonės, kurie daug laiko praleidžia su kitais, yra laimingesni nei vieniši žmonės. Suprantama, teigiami santykių aspektai – ilgesnis gyvenimas, geresnė sveikata ir didesnis pasitenkinimas – būna tik tuomet, kai šie santykiai yra geri. Jeigu su kitais žmonėmis nuolat ginčijamės ir konfliktuojame, tada galbūt esame laimingesni, kai galime pabūti vieni.

Santykiai gali sugesti, pavyzdžiui, tada, kai žmonės vieni kitiems kelia turi per didelius lūkesčius: „Kitas turi padaryti mane laimingą ir išpildyti nepatenkintus mano poreikius.“ Būtent šiandieninėje visuomenėje, postmodernizmo laikais, kai internetas tarsi didelis prekybos centro katalogas siūlo tariamą tobulybę kiekvienoje gyvenimo srityje, vis daugiau tikimasi ir iš santykių. Idealus partneris privalo atitikti visas sąlygas – nuo išvaizdos iki gebėjimo suteikti malonumą, nuo supratingumo iki visiško paklusimo kito partnerio norams.

Kita vertus, geri santykiai pasižymi tuo, kad galime būti tokie, kokie esame, įskaitant mūsų silpnybes. Jeigu palaikome gerus santykius, mums NEREIKIA DAILINTI „FASADO“. Visgi daugeliui svarbiau, kaip atrodome iš išorės, nei esame iš tikrųjų: svarbu save gerai pateikti, važinėti dideliu automobiliu, madingai rengtis, – žodžiu, svarbu tai, ką mato žmonės, o ne kaip gyveni iš tiesų. Šiuolaikinė „Facebook“ karta kuria ir dailina „fasadus“. Noras padaryti įspūdį tiesiog užvaldo, o skelbti netikras naujienas tapo beveik norma. Nebūtina atostogauti Ispanijoje, svarbu, kad nuotraukoje atrodytų, lyg ten būtum buvęs.

Geriems santykiams būdinga ir tai, kad ne tik priimame kitoniškumą, bet ir gebame spręsti konfliktus. Tikrojo gyvenimo negalima retušuoti. Bendraujant neišvengsi negražių dalykų, o kartais ir konfliktų, kurių negali lengva ranka ištrinti kaip įrašo socialinio tinklo paskyroje. Tarp darbdavių ir darbuotojų arba draugų ar net šeimoje, nuolat darome įvairiausių klaidų ir pasielgiame netinkamai. Pasitaiko ir mažų nesusipratimų ar nesėkmių: dūžta lėkštė, nauji marškiniai aptaškomi pomidorų padažu, plyšta kelnės arba užminate žmonai ant kojos. Taip pat būna ir vidutinio dydžio klaidų, pavyzdžiui, jau kokį septintą kartą per dieną šaukiame ant vaikų ar savo žodžiais sąmoningai įžeidžiame partnerį. Kai kurie žmonės daro tai meistriškai. Toks žmogus buvo Vinstonas Čerčilis. Jis tiesiog nutildydavo politinius priešininkus. Kartą, kai jis kalbėdamas parlamente vėl sukritikavo savo priešininkus, ledi Astor jam papriekaištavo: „Pone Ministre Pirmininke, įtariu, kad jūs girtas.“ Čerčilis nusišypsojo ir atsakė: „Taip, ledi Astor, aš išgėręs, o jūs esate bjauri. Skirtumas tik tas, kad rytoj aš būsiu blaivus, o jūs taip ir liksite bjauri.“

Gaila, tačiau tokie sąmojai laidomi kartais ir šeimos rate. Priimti kitą tokį, koks jis yra, ir iškęsti konfliktus ne visada lengva. Žinoma, tai nereiškia, kad kitas gali daryti, ką panorėjęs. Kartais reikia ir prasižioti, tačiau kritikuoti svarbu taip, kad kitas neprarastų savigarbos ir orumo. Taigi, toks aštrus kaip Čerčilio liežuvis turėtų būti tabu. Santykiuose kiekvienas turėtų atsakyti už savo netinkamą elgesį, jį pripažinti ir atsiprašyti. Kiekvienas turėtų būti pasiruošęs keisti savo nederamą požiūrį ar įpročius. Mes negalime tiesiog elgtis taip, kaip norim. Nėra gerai, kad mama kasdien yra pikta ir nuolat apšaukia savo vaikus, – ji turi keistis. Kartais galbūt užtektų tiesiog ilgiau pamiegoti, gal vyras galėtų pabūti su vaikais ar atlikti namų ruošos darbus, o ne būti nuolat pasinėręs į darbą, pomėgius ar net priklausomybę.

Žmogui reikia užduočių!

Nuo pat pradžių Dievas žmonėms duoda užduotį: pripildykite žemę ir valdykite ją. Dievas nenori, kad mes jaustumės nenaudingi, Jis nori, kad atrastume savo pašaukimą ir prasmę. Pasitenkinimas gyvenimu ir laimė susiję su atliktomis užduotimis. Šiuo klausimu mūsų moderni visuomenė stovi kryžkelėje. Dėl globalizacijos šiandieniniam žmogui vis sunkiau rasti savo vietą, nes mobilumas ir atviros sienos atveria ir didžiules galimybes, tarp kurių žmogus gali paklysti. Vystantis pramonei taip pat vis sunkiau rasti prasmę darbe. Būtinybė kiekvieną dieną stovėti prie konvejerio ir šimtus kartų sukti tuos pačius tris varžtus arba visą dieną fabrike pjaustyti žuvį atbukina. Todėl vis daugiau žmonių darbą apibūdina kaip iš esmės varginantį ir mano, kad atsipalaiduoti gali tik laisvalaikiu. Darbas tampa tik priemone tikslui pasiekti – uždirbti pinigų, kad būtų iš ko pragyventi. Atsiranda lyg ir du pasauliai – „blogasis“ profesinis pasaulis ir „laisvalaikio“ pasaulis. Taip darbas praranda savo tikrąjį vertę, o laisvalaikis tampa pernelyg vertingas. Žmogus prieina prie išvados, kad būtų laimingesnis, jei mažiau dirbtų ir turėtų daugiau laisvalaikio. Nieko naujo po saule – toks mąstymas žinomas dar nuo Romos laikų. Tais laikais laimingas buvo tas, kuris neturėjo labor (lot.), t. y. jokio darbo, jokio vargo. Dirbti privalėjo tik vergai ir žemiausio visuomenės sluoksnio gyventojai.

Tačiau žmonės, kurie dirba pagal savo gebėjimus ir susilaukia paskatinimo, paprastai yra laimingesni nei tie, kurie neranda vietos arba turi per daug laisvalaikio. Įdomų ilgalaikį tyrimą aprašė laimės tyrinėtojas Stefanas Kleinas. Viename miestelyje netoli Vienos, Austrijoje, nedarbas buvo labai mažas. Beveik visi turėjo kokį nors darbą, nes miestelyje veikė tekstilės fabrikai. Prasidėjus 1929 m. ekonomikos krizei, dauguma fabrikų miestelyje užsidarė, labai daug žmonių neteko darbo. Nors žmonės ir gavo bedarbių pašalpas, jie jautėsi nenaudingi ir buvo prislėgti. Jie apleido parką, kurį patys anksčiau prižiūrėjo, nebesirūpino savo namais, bibliotekoje ėmė mažiau knygų. Nors jie ir toliau turėjo pinigų, o laisvalaikio netgi daugiau nei anksčiau, jie darė vis mažiau. Tai dar kartą patvirtina, kad žmogus, turėdamas pinigų ir daugiau laisvalaikio, nebūtinai tampa laimingesnis. Norint jaustis laimingam būtina jaustis naudingam. Žmogus turi būti patenkintas tuo, ką nuveikė per dieną, nes darbas ir su darbu susijusi profesija suteikia ir tam tikrą gyvenimo prasmę. Šitą tiesą labai gerai atspindi viduramžių požiūris į profesiją – tuo metu profesija apibrėždavo žmogaus statusą, suteikdavo tapatybę. Žmonės dirbdavo ne tik tam, kad uždirbtų pinigų, jie BUVO kepėjai, ūkininkai ir mokytojai. Vokiškos pavardės, pvz., Bäcker (kepėjas), Metzger (mėsininkas), Müller (malūnininkas) kildinamos iš profesijų, nes ta pati šeima ištisas kartas užsiimdavo ta pačia profesija, ir profesija apibrėždavo šeimos padėtį ir vietą visuomenėje.

Įdomi šiame kontekste yra ir Brolių Grimų pasaka apie Sniego močią. Pasaka labai gerai iliustruoja tiesą, kad darbas suteikia tam tikrą gyvenimo prasmę ir žmogus tampa laimingesnis, kai yra patenkintas tuo, ką daro. Dvi pasakos veikėjos, netikros seserys, pabaigoje vadinamos laimingąja Mari (vok. Glücksmarie) ir nelaimingąja Mari (vok. Pechmarie). Pasaka prasideda pasakojimu, kad viena iš seserų pakliūva į Sniego močios karalystę ir iškart susiduria su sunkumais, mat močia turėjo sodą, kuriame kasdien reikėjo dirbti ilgas valandas. Nuskinti obuolius (visi iki vieno prinokę), iš krosnies ištraukti kepalėlius duonos – varginantis darbas. Paskui tekdavo purtyti pūkinę patalynę, kad žemėje snigtų. Laimingoji Mari noriai ir kūrybiškai atliko visus darbus, atidavė visas jėgas ir laiką. Atsiduodama darbui ji patyrė pilnatvę ir galiausiai jautėsi laiminga, todėl Sniego močia padovanojo jai atsisveikinimo dovaną – apipylė ją auksu, kuris simbolizuoja laimę. Nelaimingoji Mari buvo išlepinta dukra, kuri augo viskuo aprūpinta, ir jai niekuomet nereikėjo dirbti. Kai jos netikra sesuo grįžo su auksu, aukso užsimanė ir nelaimingoji Mari. Tačiau ji atsisakė dirbti pas Sniego močią: – nesiteikė nei duonos ištraukti, nei obuolių skinti, nei patalų purtyti. Tad pabaigoje ji liko nelaiminga, o išeidama pro vartus buvo apipilta pelenais.

Žinoma, darbas gali tapti ir priklausomybe, ypač kai žmogus nori užpildyti gyvenimo spragas, nes, pavyzdžiui, yra vienišas, arba siekdamas aukštumų darbe bando pakelti menką savo savivertę ir t. t. Tad svarbu nusistatyti prioritetus ir paklausti savęs, kodėl mes taip elgiamės. Darbas neturi tapti karaliumi. Turintieji šeimą, turi pataupyti jėgas ir namams, kitaip kentės vaikai ir sutuoktinis ar sutuoktinė. Mūsų vertė priklauso ne vien nuo darbo, sėkmės ar to, ką kiti apie mus galvoja.

Svarbiausia laimės sąlyga – Dievas turi būti aukščiausias prioritetas!

Rasti ramybę Dievo akivaizdoje ir susitaikyti su Dievu – tai yra svarbiausia, ko reikia žmogui. Pradžios knygoje 1, 27 parašyta: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą…“ Taigi Dievas sukūrė žmogų panašų į save. Vadinasi, kiekvienas iš mūsų – ne atsitiktinumas, ne gamtos užgaida. Dievas mūsų norėjo. O kadangi Dievas yra Trejybė ir Jos Asmenys nuolat bendrauja tarpusavyje, tai reiškia, kad mums irgi yra skirta bendrauti su kitais žmonėmis. Ir ne tik su žmonėmis, bet ir su Dievu, todėl žmogus sąmoningai ar nesąmoningai to trokšta. Per visus amžius žmonės ieškojo, ieško šiandien ir visada ieškos ryšio su Dievu, nes be bendrystės su Dievu jaučiamės nepilni. Tik palaikydami santykius su Dievu gauname tai, kas užpildo mūsų giliausią tuštumą, kas mus pranoksta, kas yra aukščiau mūsų ir yra didesnis už mus, ką galime garbinti, kuo galime pasitikėti ir kas mums suteikia saugumą ir savivertę. Todėl pažinti Dievą yra didžiausia gyvenimo laimė.

 

Lic. theol. Markus Geibel

Kuršėnų evangelinė bažnyčia

 

Bendrinti: