Kviečio grūdas

Didžioji savaitė. Taip vadiname septynias paskutines Jėzaus Kristaus gyvenimo žemėje dienas. Apie Jėzų iš Nazareto visais laikais žmonės turėjo įvairiausių nuomonių ir įsivaizdavimų. Jam gyvenant šiame pasaulyje labai nedaug Jo amžininkų tik iš dalies suprato, kas Jis toks yra. 

Niekas nesitikėjo, kad visa ko Kūrėjas yra toks nuolankus. Amžininkai vadino Jį pranašu ir mokytoju. Artimiausiems Jo pasekėjams buvo duota pažinti, kad Jis yra Dievo pažadėtasis Izraelio karalius. Tačiau tik po Jėzaus mirties bei prisikėlimo iš mirusiųjų artimiausi Jo mokiniai suvokė, kad Jis – žmogumi tapęs Dievas Sūnus. Jis – pats svarbiausias asmuo žmonijos istorijoje, vienintelė kiekvieno žmogaus viltis.

Artėjant Jo mirties dienai, Jėzus, kalbėdamas savo mokiniams, palygino save su kviečio grūdu, duosiančiu gausių vaisių: Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui (Evangelijos pagal Joną 12 skyriaus 23–25 eilutės).

Jėzaus mokiniai nesuprato, kodėl Jis turi mirti. Jie tikėjosi politinės Izraelio nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau Jis atėjo į žemę įveikti kur kas baisesnių priešų negu okupacinė Romos imperijos valdžia. Tai nuodėmė, šėtonas ir mirtis. Šie trys žmonijos priešai pavergė žmones taip, kad nė vienas pats nebegali ištrūkti iš jų vergystės.

Šių dienų pasaulyje žodžiai nuodėmė ir šėtonas skamba kaip praeities prietarai. Tik mirtis nekelia abejonių, tačiau visi trys yra tikri. Kai aiškiai pamatome nuodėmės apraiškas, darosi kraupu. Kai susiduriame su demoniškomis jėgomis, pajuntame savo bejėgiškumą.

Mirdamas ant kryžiaus Jėzus įveikė nuodėmę ir šėtoną, o prisikeldamas iš mirusiųjų – mirtį. 

Jėzus Kristus, pats būdamas be nuodėmės, niekada nemelavęs bei netikėjęs melu, galėjo laisva valia prisiimti bausmę už žmonių nuodėmes ir kiekvieną, kuris Juo patikės, sutaikyti su Kūrėju.

Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja. <...> Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 5 skyriaus 17 ir 21 eilutės).