Jis atsiminė mus mūsų pažeminime, nes Jo gailestingumas amžinas. Psalmė 136, 23
Dievas pasiryžo apsireikšti žmogaus kūne.
Mirusį Lozorių išeiti iš kapo pašaukė žmogaus lūpos. Raupsuotąjį lietusių rankų panagėse buvo nešvarumų. Pėdos, kurias savo ašaromis nuplovė moteris, buvo surambėjusios nuo vaikščiojimo ir dulkėtos. O Jo ašaros! Tik nepamirškite Jo ašarų. Jos sruvo iš širdies, taip įskaudintos ir paniekintos, kaip mano ir jūsų širdis niekad nebuvo užgauta.
Taigi žmonės ėjo pas Jį. Ak, kaip jie pas Jį rinkosi! Jie ateidavo nakčia; jie lietė Jį einantį gatve; jie sekė paskui Jį pajūriu; jie kvietė Jį pas save, sodino Jam ant kelių vaikus. Kodėl? Nes Jis nepanoro būti statula katedroje ar dvasininku aukštai iškeltoje sakykloje. Vietoj to Jis pasirinko būti liečiamu, prieinamu, pasiekiamu Jėzumi.
Iš Max Lucado knygos „Malonė šiai akimirkai“
_64x64_9de.jpg)
