.jpg)
„Jie <...> audžia voratinklius“
Izaijo 59, 5
Pažvelk į voratinklį ir pamatysi, kad jis primena veidmainiško tikėjimo paveikslą. Jis skirtas grobiui sugauti: voras maitinasi musėmis, fariziejai irgi turi savo grobį. Garsios apsimetėlių kalbos lengvai įpainioja kvailius, net ir protingesni to neišvengia. Pilypas pakrikštijo burtininką Simoną, kurio apsimetėlišką tikėjimą greitai atpažino ir griežtai pasmerkė Petras. Papročiai, reputacija, garbė, karjera – tai smulkios musės, kurias sugauna veidmainiai savo tinklais. Voratinklis – meistriškas kūrinys. Žvelgdamas į jį, pradėsi gėrėtis medžiotojo gudrybėmis. Argi nestebina apgaulinga religija? Kaip jiems pavyksta atvirą melą pateikti kaip tiesą ir savo apgaulingais atsakymais susižerti aukso? Voras pats iš savęs nuaudžia voratinklį. Bitė renka medų iš gėlių; voras nerenka maisto iš augalų, bet vis tiek nuaudžia ilgiausius siūlus. Taip pat ir veidmainiai: jie viliasi savimi, jų inkaras nukaltas ant jų pačių priekalo, ir lynas susuktas pačių rankomis. Jie patys pasistato pamatą ir išsikelia savo namų stulpus pamiršdami, kad yra Visagalio Dievo malonės skolininkai. Bet voratinklis labai trapus. Jis išmintingai nuaustas, bet neilgaamžis. Jį lengvai sudrasko tarno šluota ar tarnautojo lazda. Veidmainių viltį nuneša vėjas, jai sutriuškinti nereikia galingos armijos. Veidmainių voratinkliai greit suplyš, kai sunaikinimo šluota pradės valymo darbus. Tai mums primena vieną dalyką: voratinkliai neišliks Viešpaties namuose. Jis juos sunaikins amžiams kartu su tais, kurie juos audžia.
O mano siela, pasitikėk kuo nors tvirtesniu negu voratinklis!
Te Viešpats Jėzus būna amžina tavo slėptuvė.
C. H. Spurgeon „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“.
Rugpjūčio 8 d. Rytas
