evangelija.lt | Su ilgesiu žvelgiu

Su ilgesiu žvelgiu

plg. Ps 121, 1-2
Pakeliu savo akis į kalnus, iš kur man ateina pagalba.
Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę!

Su ilgesiu žvelgiu aukštyn į kalnus,
iš kur pagalba Tavo atskubės
malonės lietumi – vėl kris lašai į delnus,
akis nuplaus ir skruostais nuriedės…

Ir kelią ras į mano sausą širdį,
ištroškusią beprotiškai Tavęs –
ten sausvages širdies tuščias pagirdžius,
tyra tėkmė malonės upės nusineš

į Tavo glėbį, kur taip kantriai laukęs,
Tu bėgi pirmas pasitikt manęs,
kad stipriai prie širdies savos priglaustum
ir leistum Tavo meilėje save atrast.

Todėl su ilgesiu žvelgiu aukštyn į kalnus,
iš kur pagalba Tavo atskubės –
ten nupraustas lietaus iš Tavo delno
aš liksiu amžiais gyvas prie Tavos širdies…

2011 06 04

***

Čia žemė ta

Čia žemė ta, kurią mums dovanojai,
kur statėme svajodami namus –
tik netikėjom mes tada ir nežinojom,
kad ant akmens – akmens čia veikiai nebebus…

Ir liks tik akmenim užleistas laukas,
užverstas žemėm kiemo šulinys,
ir tarsi be šaknų, nes neišaugus
kadais sodinta mūsų obelis,

bet niekad taip ir neatvedus vaisių
ir nesukrovus kvepiančių žiedų…
Ar mūs kaltes Tu, Viešpatie, atleisi
ir ar padėsi nekartot klaidų –

ar beišvesi mus į Tavo dovanotą žemę,
kur vien tik akmenuotą lauką aš regiu?
Kur saulė balzgana – visai visai aptemę…
Prašau, palaimink lauką tą – Tavęs meldžiu…
………………………….
Už žemę tą tik Tau vienam dėkoju,
kur statėme kadaise mes namus –
Tau viską grąžinau ir viską paaukojau,
kad perkeistum į tai, galbūt ko niekad nebebus…