.jpg)
„Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7).
Kurį laiką aiškiai suvokiame, kad Dievas mumis rūpinasi. Bet kai Dievas pradeda naudoti mus savo darbe, imame žvilgčioti gailiu žvilgsniu ir kalbėti vien apie savo išmėginimus ir sunkumus. O tuo pat metu Dievas stengiasi, kad dirbtume savo darbą patyliukais, o ne visų matomi. Jei galėtume rinktis, nė vienas mūsų nebūtume dvasiškai pasislėpę. Ar galime dirbti savo darbą, kai atrodo, kad Dievas užantspaudavo dangų? Kai kurie mūsų nori būti nuolat ryškiai apšviesti šventieji su aukso nimbais, nuolat spindintys iš įkvėpimo, ir kad su mumis visą laiką bendrautų kiti Dievo šventieji. Savimi pasikliaujantis šventasis Dievui nenaudingas. Toks šventasis yra tikra anomalija, jis netinkamas kasdieniam gyvenimui ir visiškai nepanašus į Dievą. Esame čia ne tam, kad elgtumėmės tarsi nesubrendę angelai, o kad būdami vyrai ir moterys, dirbtume šio pasaulio darbą. Ir turime jį dirbti su neapsakoma galia, kad išlaikytume kovą, nes esame gimę iš aukštybės.
Jei mes nuolat bandome susigrąžinti tas išskirtines įkvėpimo akimirkas, tai yra ženklas, kad norime ne Dievo. Prisirišame prie akimirkų, kai Dievas atėjo ir kalbėjo su mumis, ir primygtinai reikalaujame, kad Jis vėl taip padarytų. Tačiau Dievas nori, kad „gyventume tikėjimu“. Kiek mūsų nusišalinam, tarsi sakytume „Negaliu daugiau nieko padaryti, kol Dievas man nepasirodys“? Jis ir nepasirodys, turėsime keltis patys, be jokio įkvėpimo ir Dievo staigaus prisilietimo. Tada didžiai nustembame ir sušunkame: „O juk Jis visą laiką buvo čia, bet aš to nesupratau!“. Nelauk tokių išskirtinų akimirkų – juk tai staigmenos. Dievas mus palies savo įkvėpimu tik tuomet, kai matys, kad nėra pavojaus, kad Jis mus nuves į šalį. Įkvėpimo akimirkų neturime laikyti gyvenimo norma – mūsų darbas yra mūsų norma.
Iš Oswald Chambers knygos „Viskas Jo šlovei“
