Reguliariai, kiekvieną vakarą, einu pasivaikščioti ir pasikalbėti su savo Viešpačiu. Tomis akimirkomis jaučiuosi panašiai kaip karalius Dovydas, apstulbintas Dievo didybę skelbiančio žvaigždėto dangaus. Man patinka skaityti knygas apie visatą, ir sunku patikėti, kad mūsų mėlynoji planeta visai atsitiktinai nutolusi per reikiamą atstumą nuo saulės, atsitiktinai sukasi reikiamu greičiu aplink savo ašį ir atsitiktinai aplink ją susidaręs reikiamas magnetinis laukas – viskas vien tam, kad galėtų egzistuoti gyvybė!
Kai stebiu Mėnulį ar Paukščių Taką, manyje sukyla didžiulė, pagarbos kupina baimė Dievui – visa ko Kūrėjui. Beje, kažkada anksčiau, vėl taip vaikštinėdamas su Dievu ir apmąstydamas neišmatuojamą visatos didybę ir mokslo jau ištirtus dalykus, staiga pajutau kai ką kita. Lygindamasis su šia milžiniška, neištiriama visatos didybe, staiga pasijutau toks menkas ir nesvarbus – lyg manęs čia nebūtų. Turiu galvoje, žiūrint globaliai juk visiškai nesvarbu, ar aš, žmogelis, čia esu, ar ne.
Nuo seno mane žavi vieno astronauto padaryta nuotrauka, kurioje jis Žemę nufotografavo iš Mėnulio perspektyvos. Žiūrint iš šios perspektyvos, iš esmės visiškai nesvarbu, ar žmogus yra banko direktorius ar automechanikas, vadybininkas ar autobuso vairuotojas. Ar būčiau čia, ar ne – nė trupučio niekas nepasikeistų. Ši „nebūtis“ iš dangaus perspektyvos mane labai glumino ir net vertė stipriai abejoti, nes klausiau savęs: kam išvis čia esu? Kas aš?
Tą patį vakarą perskaičiau 8 psalmę, kurioje karalius Dovydas aprašo panašią būseną, tačiau prieina prie visai kitos išvados. Psalmių 8, 4–5: Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai? Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir šlove jį apvainikavai.
Kas yra žmogus?
Nors buvo karaliumi, visatos didybės akivaizdoje Dovydas pamatė, koks visgi nereikšmingas jo gyvenimas. Bet jis pamatė ir dar kai ką, kas ištraukė jį iš šios „nebūties“. Tas pats galaktikų Kūrėjas – Dievas – galvojo apie Dovydą ir įdėmiai bei asmeniškai rūpinosi juo kaip savo vaiku. Tad, sukūręs žmogų, Dievas pasakė: „Labai gerai!“, nes su šia būtybe Jis galėjo eiti pasivaikščioti, dalintis, mylėti kaip nieką kitą. Trumpai tariant, Dievas galėjo su žmonėmis bendrauti. Žmogus tapo kūrinijos karūna ne dėl to, kad buvo geresnis, protingesnis, gražesnis ar kūrybingesnis už gyvūnus. Vienintelė priežastis, dėl kurios jis išsiskiria iš visos kūrinijos, – tai jo gebėjimas bendrauti su Kūrėju, su Juo vaikštinėti, kalbėtis bei Jo klausytis. Taigi, žmogus yra dvasinė būtybė, kurią sudaro, kaip parašyta Biblijoje, dvasia, siela ir kūnas.
Įdomu pastebėti, kad psichologijos, sociologijos bei pedagogikos mokslai jau prieina prie išvados, kad žmogus yra ir religinė būtybė.
XX a. pradžioje imta išskirtinai gilintis į intelektą, o kartu žmogus buvo pažemintas beveik iki „protingojo gyvulio“ lygmens. Nuo 1990 metų vis dažniau vartojama sąvoka „emocinis intelektas“. Buvo suprasta, kad intelektu naudojamasi teisingai tik tuomet, jeigu jis veikia kartu su emocijomis. Dažnai mūsų jausmai apeliuoja į protą – jeigu mintimis esame kuo nors įsitikinę, vidinis balsas mums kužda: „Pergalvok dar kartą, permąstyk viską iš naujo ir t. t.“ Dabar, XXI a. pradžioje, populiarumo sulaukė trečioji sąvoka, būtent „dvasinis intelektas“.
Taip įvyko dėl to, kad mūsų postmodernioje visuomenėje iš naujo iškilo „prasmės klausimas“.
Svarbu pastebėti, kad, atsižvelgiant į šį skirstymą, kompiuteriai taip pat gali būti intelektualūs, aukštesnės klasės gyvūnai taip pat gali pasižymėti emociniu intelektu, tačiau dvasiniu intelektu apdovanotas vienintelis Dievo kūrinys – žmogus. Tik žmogus gyvenime ieško gilesnės prasmės, kažko, kas peržengtų jo ribas, – transcendencijos arba, kaip Biblijoje sakoma, amžinybės.
Mokytojo knygos autorius nuostabiai pasako: Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį (Mokytojo 3, 11). Ši „amžinybė“ yra tarsi „dvasinis vakuumas“, kurį pripildyti tegali vienintelis Dvasia esantis amžinasis Dievas.
Mūsų veiklos Tauernhofe šūkis remiasi Pauliaus Laišku tesalonikiečiams (1 Tesalonikiečiams 5, 23): kūnas – siela – dvasia. Biblijoje, beje, pateikiama kita eilės tvarka: „dvasia, siela, kūnas“. Dvasia – svarbiausia žmogaus dalis, nes tik per ją galime sugrįžti į bendrystę su Dievu. Tik dvasia žmogų daro žmogumi ir išskiria jį iš visų kitų kūrinių.
Rojus
Mes, žmonės, esame pašaukti gyventi bendrystėje su gyvuoju Dievu. Tai liudija Biblija nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio.
Pačioje Biblijos pradžioje, Pradžios knygoje, aprašoma, kaip Dievas rojuje sukūrė žmogų. Nemanau, kad Dievas vaikščiojo kartu su Adomu kaip žmogus, nes Biblijoje aiškiai teigiama, kad Dievas – Dvasia, ir todėl nematomas. Tačiau Adomas buvo dvasiškai susivienijęs su savo Kūrėju ir nuolat bendravo su Dievu. Gyventi rojuje reiškia gyventi betarpiškoje Dievo artybėje bei Jo tobuloje kūrinijoje.
Dievo sodas, aprašytas antrame Biblijos skyriuje (Pradžios 2), turėjo būti nuostabi vieta. Tai derlingos žemės sodas, kuriame tekėjo upės, bėgiojo gyvūnai, augo tūkstančiai medžių, nuo kurių žmogus galėjo valgyti, – sodas buvo pilnas gyvybės. Ir ne tik. Dievas suteikė žmogui galimybę būti be galo kūrybingam. Žmogus niekada nebuvo sukurtas bergždžiai sėdėti, jis buvo sukurtas nuolat puoselėti kūriniją. Bet Dievas pamatė Adomo vienišumą ir sukūrė jam moterį, pažodžiui tariant: „tokį patį žmogų kaip jis“. Vyras ir moteris nuo pat pradžių buvo sukurti atspindėti ir papildyti vienas kitą. Adomas turėjo vienintelę bendrininkę, su kuria galėjo viskuo dalintis ir su kuria tapo viena. Pradžios 2, 24 skaitome: Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.
Gyvenimas sode, Dievo sode, išties buvo „dangiškas“. Adomas su Ieva ne tik labai artimai bendravo vienas su kitu, papildydami vienas kitą visose gyvenimo srityse (dvasia, protu, emocijomis ir kūnu), tačiau taip pat džiaugėsi ir nesiliaujančia bendryste su savo Kūrėju. Dievas suteikė žmogui dar kai ką – laisvą valią nuspręsti. Žmogus buvo sukurtas pagal „Dievo atvaizdą ir panašumą“, o tai kartu reiškia ir gebėjimą laisvai spręsti. Meile grįsti santykiai yra tikri tik tuomet, kai galiu laisvai nuspręsti. Dėl to Dievas tarp tūkstančių vaismedžių pasodino du ypatingus medžius: gyvybės medį ir medį pažinimo gero ir blogo. Tuomet Dievas pasakė: Viešpats Dievas įsakė žmogui: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi“ (Pradžios 2, 16–17).
Prarastas rojus
Dievas privalėjo šį medį pasodinti rojuje, kitaip žmogus nebūtų „Dievo atvaizdu“. Vėlesni įvykiai vaizduoja tai, kas nutinka, kai žmogus savąjį autoritetą iškelia aukščiau Dievo. Jie atspindi žmogaus polinkį savo jėgomis ir protu padaryti tai ar tapti tuo, kas yra išskirtinai Dievo Dvasios išimtinė teisė.
Dievas ketino bendradarbiauti su žmogumi, tačiau Dievo priešas šėtonas panoro šią bendrystę suardyti. Kad galėtume suvokti Dievo ir žmogaus istorijos prasmę, svarbu suprasti trečiąjį Biblijos skyrių.
Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas pasakė: „Nevalgykite nuo visų sodo medžių“?“ Moteris atsakė gyvatei: „Mums leista valgyti sodo medžių vaisius, išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: „Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte.“ Gyvatė atsakė: „Nemirsite! Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga.“ Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įgyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė (Pradžios 3, 1–6).
Šėtonas gudrios gyvatės pavidalu ateina pas Ievą ir kalba maždaug taip: „Tu ir tavo vyras, jūs juk protingos galvos! Jums nereikia visada likti Dievo Dvasios šešėlyje. Jūs galite pasaulį kurti savaip. Jūs laisvi! Adomas galėtų tapti didvyriu žmonijos istorijoje. Jums nereikia Dievo kaip Tėvo. Jūs – suaugę žmonės. Galite patys nuspręsti, kas yra gera, o kas – bloga. Gyvensite, kaip panorėsite. Galite būti kaip Dievas ir be Jo!“ Šis pasiūlymas Ievai patiko. Adomas taip pat neprieštaravo.
Dievas, ketindamas su Adomu ir Ieva sode pasivaikščioti, šūktelėjo: „Adomai, kur tu? (žr. Pradžios 3, 9) Metas pasivaikščioti!“
Žinoma, Dievas žinojo, kur Adomas tuo metu buvo. Tačiau žmogus, kurį Dievas sukūrė pagal savo atvaizdą kaip dvasinę būtybę, kad su Juo artimai bendrautų, šiuos santykius su Dievu nutraukė. Žmogus nenorėjo visiškai atsiskirti nuo Dievo, ne, jis tik norėjo kurti savo gyvenimą savaip. Taip pirmasis žmogus Adomas suardė meilės kupiną bendrystę su Dievu.
Nuo šios akimirkos Dievas ėmėsi iniciatyvos atkurti šį artimą ryšį. Ačiū Dievui, jį išties galima atkurti. Tai įmanoma per antrąjį Adomą – Dievo Sūnų Jėzų Kristų, kuris šią bendrystę tarp Dievo ir žmogaus atpirko kitame, Getsemanės, sode. Per Kristų Dievas ir šiandien kviečia kiekvieną pasaulio žmogų: „Adomai, žmogau, kur tu?“
Nes Dievas sukūrė žmogų vieninteliam tikslui – artimam bei asmeniškam bendravimui su Juo.
Ištrauka iš knygos „Nedėk maldai taško“
_64x64_9de.jpg)
