Žvilgsnis į Dievo širdį
Dievo gailestingumas yra vienas brangiausių dalykų pasaulyje. Tai viena plačiausiai atskleistų temų Biblijoje ir viena labiausiai nesuprastų (arba neteisingai suprastų) tiesų apie Dievą. Jei norite sužinoti, koks iš tikrųjų yra Dievas, ir žvilgtelėti į Jo širdį, atkreipkite dėmesį ne į Jo teisingo pykčio ir beribės jėgos pasireiškimus, bet į Jo gailestingumą, kuris nė kiek nesumenkina Jo galios.
Daugelis iš mūsų esame linkę manyti, kad Dievo gailestingumas yra ne esminė, bet daugiau šalutinė, „antraeilė“ Jo savybė. Manome, kad galbūt gailestingumą Jis parodo atsitiktinai ar iš silpnumo. Bet jei įsižiūrėsime į Šventąjį Raštą, pamatysime, kad kai Dievas nusprendžia būti kam gailestingas, Jis tai daro visiškai sąmoningai ir galingai, ir mes, Jo kūriniai, pamatome, kad Dievas savo esybe yra ne tik suverenus, bet ir geras, ne tik didis, bet ir švelnaus būdo, pasižymi ne tik didinga galia, bet ir stebinančiu švelnumu.
Tačiau Dievo gailestingumas ne tik parodo, koks Jis yra, bet ir atskleidžia kai ką esminio apie mus. Tai, kad mūsų buvo pasigailėta, reiškia ne tik, kad mes nebuvome verti Jo palankumo, bet ir kad nusipelnėme Teisėjo plaktuko dūžio į teisingumo priekalą. Šaukdamiesi gailestingumo mes pripažįstame, kad ne tik nenusipelnėme malonės, bet esame verti bausmės. Iš tiesų turėtume būti verti Jo rūstybės, kaip ir visa žmonija (Efeziečiams 2, 3), bet... dėl „širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo“ (Luko 1, 78) tai mus aplenkė.
Ne mes pirmieji, pažvelgę į Jo širdį, išvystame Jo tėvišką rūpestį. Dievas nuolatos kviečia pasaulį atsigręžti į vis naujai apreiškiamą gailestingumą.
Dievas parodė savo gailestingumą Mozei
Vienam pirmųjų Dievas atskleidė savo gailestingumą Mozei. Vienoje iš svarbiausių visos Biblijos ištraukų, Mozei paprašius Dievo parodyti jam savo šlovę, Dievas atsako: Aš leisiu visai savo šlovei praeiti pro tave ir paskelbsiu tau Viešpaties vardą, ir būsiu maloningas tam, kam būsiu maloningas, ir pasigailėsiu to, ko pasigailėsiu (Išėjimo 33, 19).
Paprašytas parodyti savo šlovę, Dievas parodo savo maloningą gerumą ir gailestingumą – ir visišką laisvę rodyti gailestingumą tam, kam tik nori. Galbūt Izraelis nėra teisesnis už faraoną ir egiptiečius, bet Dievo gailestingumo Izraeliui pagrindas nėra Izraelio pastangos ar nuopelnai. Ne, Dievas yra Dievas ir Jis yra visiškai laisvas būti gailestingas, kam nori būti gailestingas, – Jis nusprendė būti gailestingas savo žmonėms.
Šiek tiek toliau skaitome: Viešpats praėjo pro jį ir paskelbė: „Viešpats, Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos, parodantis gailestingumą tūkstančiams, atleidžiantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus ir vaikaičius iki trečios ir ketvirtos kartos“ (Išėjimo 34, 6–7).
Dievas nėra neteisingas; Jis nepalieka neišaiškintų kaltųjų ir nepašluoja nuodėmių po kilimu. Tačiau labiausiai Jo šlovę apreiškia... Jo gailestingumas. Pirmoji ir svarbiausia tiesa, kurią Jo žmonės apie Jį sužino, yra tai, kad Jis yra gailestingas ir maloningas Dievas. Jo malonė ir gailestingumas šviečia kaip pats ryškiausias Jo šlovės spindesys. Jis kantrus – Jis rūstauja, bet tai daro teisingai. Jeigu Jis nesupyktų, kai Jo žmonėms grasinama, kai jie užpuolami, tai rodytų, kad Jis savo žmonių nemyli. Ir vis dėlto net ir būdamas teisingas, Jis yra kantrus, neužsidega pykčiu akimirksniu. Pyktis yra teisinga Jo reakcija į blogį, bet Jis nelaiko pykčio širdyje, tai Jam nebūdinga. Teisingumas yra tarsi kamienas, o gailestingumas – lyg žiedas.
Dovydas pasikliovė gailestingumu
Mozės suvokimas apie gailestingąjį Dievą tapo vienu iš pagrindinių Izraelio apreiškimų. Net kai izraelitai nusigręžė nuo Jo, visuomet būdavo prisimenama: Maloningas ir gailestingas yra Viešpats, jūsų Dievas. Jis jūsų neatstums, jei sugrįšite pas Jį (2 Kronikų 30, 9). „Maloningu ir gailestingu“ Jį vadino ir pranašai (žr. Izaijo 30, 18; Joelio 2, 13; Jonos 4, 2), o Psalmių autoriai ypač žavėjosi Jo gailestingumu: Juk Tu, Viešpatie, esi geras ir pasiruošęs atleisti, kupinas gailestingumo visiems, kurie šaukiasi Tavęs (Psalmė 86, 5); Gailestingas ir maloningas yra Viešpats, lėtas pykti ir turtingas gailestingumo (Psalmė 103, 8); Maloningas ir užjaučiantis yra Viešpats (Psalmė 111, 4); Maloningas yra Viešpats ir teisus, gailestingas mūsų Dievas (Psalmė 116, 5; 145, 8–9).
Todėl nenuostabu, kad didysis Izraelio psalmininkas karalius Dovydas visiškai pasikliovė Dievo gailestingumu. Savo garsiąją išpažinties giesmę, 51 psalmę, jis pradeda žodžiais: Dieve, pasigailėk manęs dėl savo malonės, dėl savo beribio gerumo panaikink mano kaltes (Psalmė 51, 1).
Vėliau, kai Dovydas pripažino, kad suskaičiuodamas žmones nusidėjo prieš Dievą, pranašas Gadas leido jam pasirinkti iš trijų Dievo drausminimo būdų: Ar nori, kad septyni bado metai būtų tavo krašte ar kad tris mėnesius turėtum bėgti nuo savo priešų, ar kad tris dienas krašte siaustų maras? (2 Samuelio 24, 13). Dovydas pažinojo Dievo širdį ir suprato, kam geriau pasiduoti: Bet geriau pakliūti į Viešpaties rankas, nes Jis gailestingas, negu pakliūti man į žmonių rankas (2 Samuelio 24, 14).
Jeremijas raudodamas meldė gailestingumo
Per kelias kartas po Dovydo Izraelis išgyveno moralinį nuosmukį. Galiausiai atėjo tas tamsus metas, apie kurį Mozė įspėjo, jei žmonės nesigręš į Dievą ir jų širdys bus kietos ir dvejojančios. 587 m. pr. Kr. babiloniečiai apgulė, užkariavo ir sunaikino Jeruzalę. Tai buvo pats tragiškiausias ir baisiausias laikas visame Senajame Testamente. Miesto gyventojai buvo praradę bet kokią viltį ir tokie alkani, kad moterys virė ir valgė savo vaikus (Raudų 4, 10).
Šiais juodžiausiais laikais pranašas Jeremijas parašė tamsiausias ir turbūt pačias beviltiškiausias eilutes visoje Biblijoje – Raudų knygą. 3-iasis šios knygos skyrius – jo dejonių kulminacija: vilties netekęs Jeremijas išlieja savo skausmą. Tačiau net ir išgyvenant šį itin tamsų laikotarpį suspindi tikėjimas, kai pranašas, pažvelgęs į Dievo širdį, išvysta Jo gailestingumą: Atsimink mano vargą, kartybę, metėlę ir tulžį. Mano siela nuolat tai atsimena ir yra pažeminta manyje. Nors aš viso to neužmirštu, visgi dar turiu vilties. Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė. Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė. „Viešpats yra mano dalis, – sako mano siela, – todėl vilsiuosi Juo“ (Raudų 3, 19–24).
Tuo metu, kai Dievo tauta buvo labiausiai gundoma prarasti viltį, pranašas atkreipia dėmesį į Dievo gailestingumą – nesibaigiantį ir vis atsinaujinantį gailestingumą.
Paulius žavėjosi gailestingumu
Metui atėjus, Dievas atsiuntė savo Sūnų, kuris ne tik apreiškė Dievo gailestingumą, bet ir jį įkūnijo. Jėzus yra Dievo Gailestingumas, patapęs žmogumi. Jis ne tik mokė savo žmones būti gailestingiems savo gyvenime (Mato 5, 7; 18, 33; Luko 6, 36; 10, 37), bet Jis pats buvo ir yra mums Dievo gailestingumas. Skaitydami Evangelijas matome, kad dažniausiai žmonės prašė Jėzaus jų pasigailėti: „Pasigailėk mūsų / manęs!“ arba „Būk gailestingas man“ (Mato 9, 27; 15, 22; 17, 15; 20, 30–31; Morkaus 10, 47–48; Luko 16, 24; 17, 13; 18, 13. 38–39), – būtent tai Jis ir įvykdė savo tobulu gyvenimu, mirdamas kaip auka ir pergalingai prisikeldamas – Jis suteikė Dievo gailestingumą ne tik Izraeliui, bet per tikėjimą ir visoms tautoms.
Apaštalas Paulius, kuris gavo savo tarnystę iš Dievo gailestingumo (1 Korintiečiams 7, 25; 2 Korintiečiams 4, 1; 1 Timotiejui 1, 13. 16), tapo šio nepaprastai svarbaus apreiškimo įrankiu. Tai, ką pirmasis įžvelgė Mozė, kuo pasikliovė Dovydas, ko raudodamas meldė Jeremijas, Paulius pamatė Kristuje ir tuo žavėjosi. Visoje Biblijoje Paulius mums aiškiausiai pristato Tą, kuris pasigailėjo – gailestingąjį Dievą (Romiečiams 9, 16). Kitaip tariant, Dievo gailestingumas parodo Jo širdį taip, kaip negali atverti Jo rūstybė ir jėga, – tai patvirtins ir Paulius.
Romiečiams 9 skyriaus 22–23 eilutės leidžia mums pažvelgti į Dievo širdies gelmes, kur mes išvystame gailestingumą. Galbūt šios gelmės ir paaiškina, kodėl būtent taip Dievas valdo savo kūriniją. Paulius pateikia tai klausimo forma – ne todėl, kad nežinotų tiesos, jis klausia retoriškai, nes tokie apmąstymai yra nuostabūs ir prablaivantys: O jeigu Dievas, norėdamas parodyti rūstybę ir apreikšti savo jėgą, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, kad apreikštų ir savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė šlovei<...>? (Romiečiams 9, 22–23).
Nesuklyskite, Dievas parodo, kad Jis yra visagalis. Jis parodo ir teisingą savo pyktį. Jis yra šventas. Nerodyti rūstybės nuodėmės ir maišto prieš Jį kupinam pasauliui būtų neteisinga Jo paties ir Jo tautos atžvilgiu – tai liudytų nemeilę. Dievas yra nepaprastai galingas, ir tai pranoksta mūsų žmogiškąjį supratimą. Visagalis Dievas iš tikrųjų parodo savo pyktį, kai trypiama Jo šlovė ir kenkiama Jo tautai. Tačiau pyktis neatskleidžia Jo širdies. Dievo griežtumas visada tarnauja tam, kad būtų atskleistas Jo gailestingumas – kad Jo tautai, kuri yra Jo gailestingumo indas, būtų žinomi Jo šlovės turtai.
Pasikliaukime gailestingumu
Mūsų Dievas yra ne tik suverenus, bet ir nuostabus – žavėkimės Juo. Būkime dėkingi, kad Jis yra bekompromisiškai teisingas Dievas. Jis yra ir gailestingas Dievas, kuris kviečia pažinti ne tik bauginančią Jo valdžią ir suverenią jėgą, bet ir įsižiūrėti į Jo gailestingumą – pažinti Jo širdies gelmes.
Patikėkime save ir savo gyvenimą gailestingajam Dievui.
vertė Žaneta Martingale
_64x64_9de.jpg)
