Pavasarį su kuršėniškiu Emiliu Tuominiu kalbėjomės apie įvairias jo veiklas. Emilis yra viešosios įstaigos „ETERNA VITA“ vadovas, kurios veikla gerai žinoma dėl psichosocialinės reabilitacijos vyrų ir moterų centrų bei Šiaulių rajone pripažinto vaikų dienos centro. Be pagrindinės veiklos įstaigoje, Emilis skaito paskaitas ir dalijasi informacija apie priklausomybes įvairiose savivaldybėse, sveikatos ir socialinėse institucijose, konferencijose. Taip pat yra Inovacijų agentūros (prie Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos) bendradarbystės centro „Spiečius“ narys ir šiais metais drauge su Kuršėnų evangeline bažnyčia rengė Pasaulinės lyderystės konferenciją, kuri vyko Šiauliuose.
Emili, prieš daugiau nei 17 metų Kuršėnų evangelinės bažnyčios pritarimu buvo įkurtas reabilitacijos centras „ETERNA VITA“. Tuomet jam vadovavo tavo tėtis Romas Tuominis. Gal galėtum papasakoti, kaip prisijungei prie reabilitacijos centro ir tapai jo vadovu?
Mintis tęsti tėvų pradėtą veiklą kilo šeimoje. Vyresnėse klasėse mąstydamas, ką studijuoti, pasirinkau komunikacijos studijas, kurios padėtų tęsti veiklą reabilitacijos centre „ETERNA VITA“. Visgi, kai po studijų grįžau į Kuršėnus, perimti reabilitacijos centro veiklą buvo gana sudėtinga, nes netikėtai pasitraukė tuometinis reabilitacijos centro vadovas. Man teko pačiam susigaudyti, kokio dydžio yra mano „smėlio dėžė“, ir judėti pirmyn – teko kopti ne laipteliais, bet aukštais (juokiasi)...
Dabar jau penkti metai esu ne tik centro vadovas, bet ir įstaigos direktorius. Pradedu matyti vis platesnį vaizdą, kur ir kaip turėtume judėti, atrandu savo vadovavimo braižą. Su tėčiu pasitariame dėl bendros strategijos, bet vidines centro problemas teko išmokti spręsti pačiam.
Esi baigęs tarptautinį LCC universitetą Klaipėdoje, Šiaulių kolegiją, turi du bakalauro laipsnius – vienas iš jų yra šiuolaikinės komunikacijos bakalauras. Ar studijos padeda darbe?
Nors mano studijų sritis – šiuolaikinė komunikacija, t. y. perkalbinėjimo menas, propaganda ir kita panaši komunikacija, tačiau pavyko įgyti ir tam tikrus psichologijos pagrindus. Kitas mano bakalauras susijęs su socialiniu darbu. Ruošiuosi dar vienoms studijoms, nors nebeketinau studijuoti (šypsosi)... LCC universitete buvo kardinaliai kitokia – krikščioniška liberal arts – švietimo sistema, nei tuo metu buvo Lietuvoje. Teko patirti nemažus krūvius, tad tikrai nebuvo lengva. Visgi nauja universiteto įdiegta pasaulėžiūra padeda plačiau matyti vykstančias situacijas ir jas kritiškai vertinti.
Įdomu, kuo šiandien gyvena reabilitacijos centras, kaip išsiplėtė jo veikla.
Jau baiginėjame statyti priestatą vyrų centre ir renovuojame moterų centrą, tad netrukus centre padaugės vietų. Tačiau trokštame ne tik priimti daugiau žmonių, bet ir išlaikyti patarnavimo kokybę.
Kiek žmonių gali gyventi jūsų reabilitacijos centre? Keliems žmonėms jūs per metus padedate?
Šiuo metu galime priimti 17 vyrų ir 10 moterų, artimiausioje ateityje galėsime priimti 37, o šiek tiek vėliau – net iki 50-70 žmonių. Sudėtinga atsakyti, kiek žmonių padedame per metus, mat tai labai priklauso nuo pačių žmonių, atvykstančių į reabilitaciją, motyvacijos. Jeigu atvyksta tikrai motyvuoti, pasiruošę savo gyvenimą keisti žmonės, tuomet per metus turėsime apie 20 žmonių, o jei nemotyvuoti – tuomet vyksta rotacija ir per metus praeina iki 60 žmonių.
Vadinasi, yra atvejų, kai žmogus šiek tiek pabūna ir dingsta?
Taip. Ir tokių atvejų nemažai. Didžiausia kaita vyksta per pirmas dvi savaites, kiek mažesnė – per pirmus tris mėnesius. Ir jeigu žmogus pirmuosius tris mėnesius ištveria, pradeda ieškoti, kaip iš esmės pakeisti gyvenimą, yra didelė tikimybė, kad jis baigs visą reabilitacijos kursą.
Jūsų programa pradžioje labai griežta: negalima naudotis telefonu, bendrauti su artimaisiais, draugais, be to, žmogus turi pats apsispręsti pasilikti. Kiti keli mėnesiai būna kiek lengvesni – patikima kokia nors atsakomybė, o vėliau vyksta ir integracija į visuomenę.
Žmogui reikalinga disciplina. Ir visos taisyklės padeda sukurti tam tikrą žmogaus gyvenimo rėmą. Dažnai priklausomo žmogaus taisyklės, dienotvarkė, disciplina „išsitrina“, todėl bandome žmogų grąžinti į disciplinuotą gyvenimą. Kai yra disciplina, aiški dienotvarkė ir tikslai, gyvenimas pradeda keistis. Jeigu neplanuoji, savęs nedisciplinuoji, nieko nepasieki, niekas nesikeičia.
Jūsų reabilitacijos centro kūrimosi idėją palaikė ir Kuršėnų evangelinė bažnyčia. Tai krikščioniškas reabilitacijos centras?
Taip, mes esame krikščioniškas reabilitacijos centras, bet nenaudojame jokios prievartos religine prasme. Jeigu žmogus netiki Dievo, jis laisvas rinktis. Nenorime versti tikėti Dievą, norime, kad žmogus nespaudžiamas pats atrastų naujo gyvenimo viltį Dieve. Tiek krikščioniškiems, tiek ir nekrikščioniškiems reabilitacijos centrams labai svarbus dvasinis aspektas. „ETERNA VITA“ centruose į priklausomybę žvelgiame per keturias sferas: socialinę, psichologinę, fizinę ir dvasinę. Visose keturiose sferose turi būti tuo pačiu metu dirbama, kad priklausomybę būtų galima paveikti. Jeigu kurią nors sferą apleidžiame, liks „pilkų vietų“, kur priklausomas žmogus galės pasislėpti. O dirbant su priklausomybe svarbu viską traukti iš šešėlio į šviesą, kad žmogus pamatytų, kas su juo vyksta, kaip jis atrodo. Reikalingas „veidrodis“, kuris be pagražinimų parodytų, koks esi, ir tada galima padėti pradėti ką nors keisti.
Pagrindinis jūsų tikslas – išmokyti priklausomus žmones prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Ar tai pavyksta?
Tai labai priklauso nuo pačių žmonių. Pavyksta tiems žmonės, kurie baigia visą reabilitacijos programą, o nepalieka centro, sugalvoję, kad jau yra „stiprūs“ ir jiems jau užteks. Kurie nusprendžia, kad jie supranta geriau ir palieka centrą anksčiau, dažnai patiria atkrytį ir vėl grįžta ten, kur buvo ar net atsiduria blogesnėje būklėje, nei buvo. Reabilitacijos centre žmogus iš esmės dirba su savimi pagal programą (yra toks specifinis terminas – autoterapija), bet tuo pačiu metu vyksta ir paskaitos, ir įvairūs užsiėmimai, individualios ir grupinės konsultacijos, terapinės grupės, įveikusiųjų priklausomybę blaivaus gyvenimo liudijimai, išvykos.
Priklausomybės yra įvairios: narkotikai, alkoholis, lošimai ir dar daug kitų dalykų, į kuriuos mes galime įklimpti. Juk terminas priklausomybė labai platus...
Taip, ir mes visi esame įklimpę. Nėra nė vieno žmogaus, kuris neturėtų jokios priklausomybės. Tik vienos priklausomybės yra akivaizdžiai matomos, išreikštos, o kitos – mažiau matomos. Vienas galbūt priklausomas nuo kavos, o kitas – nuo cukraus. Yra žmonių, kurie priklauso nuo savo emocijų: „Jeigu aš jaučiuosi blogai, pasistengsiu, kad ir jūs visi jaustumėtės blogai. O jeigu aš jaučiuosi gerai, o jūs blogai, jūs privalote jaustis gerai. Jeigu jūs nesijaučiate gerai, aš jus kaltinu, moralizuoju, mokau, kaip gyventi.“
Be to, mūsų visuomenėje labai paplitę socialiniai tinklai, gausu ir žmonių parsidavinėjimo atvejų: yra tokių platformų, kur dažniausiai merginos parsidavinėja (keldamos savo erotinio turinio nuotraukas ir vaizdo įrašus), o vaikinai dažnai labai stipriai kenčia nuo pornografijos, to patys nesuprasdami. 2021 m. atlikto tyrimo* rezultatai parodė, kad 8 iš 10 vaikinų nuo 14 m. jau susidūrę su pornografija arba ją žiūri.
Jei būtume sąžiningi, suvoktume, kad kenčia absoliučiai visi, nesvarbu, ar lanko bažnyčią, ar ne. Pornografija žlugdo vyro vidinį pasitikėjimą, gebėjimą išsikelti tikslus, prieiti prie moters, užmegzti santykį ir t. t. Kai pasišneku su jaunuoliais, dažnai jie sako: „Na, susirasiu žmoną, atsiras intymumo, ir poreikis pornografijai dings.“ Bloga žinia ta, kad pornografija niekur nedings. Kaip su narkotikais, taip ir su pornografija – žmogus renkasi: man šiandien tas gražu (moteris ar konkretus jos išvaizdos bruožas), o tas negražu, aš tą „išmetu“ (kartu su žmogumi ir surandu kitą žmogų, kuris turi konkretų kūno bruožą), o tą žiūriu, tą vartoju. Todėl jaunam žmogui palinkėčiau supratus, kad klimpsta, nebetęsti, nes ateity tai tik gilės. Ir kuo labiau slepi, tuo labiau viskas lįs į vidų. Kreipkis pagalbos.
Kaip padėti žmogui išlipti iš priklausomybės? Kokia turėtų būti prevencija?
Reabilitacijos centrų programoje pirmasis žingsnis – pripažinti: „Aš esu bejėgis, neturiu jėgų iš to išlipti. Man reikia žmogaus ar aukštesnės už mane Jėgos, kuri man padėtų, mane palaikytų.“ Taigi pirmoji prevencija: jeigu įklimpai, sakyk ir prašyk, kad tau padėtų.
Dažnai krikščioniškoje šeimoje užaugęs jaunuolis bijo aplinkinių nuomonės, todėl neprisipažįsta, kad yra įklimpęs. Bet, mano galva, jei kiti krikščionys tave smerkia, tai jie patys turi problemų, jiems reikia keisti požiūrį. Galime smerkti problemą ar priklausomybę, bet ne žmogų, kuris nebegali kontroliuoti savęs. Kita vertus, tu pats turi būti drąsus apie tai kalbėti, žengti konkrečius žingsnius problemai spręsti, o ne save smerkti, atsiprašinėti ir vėl grįžti prie to paties. Reikia mokytis save griežčiau vertinti, pradėti save disciplinuoti, atpažinti tai, kas su manimi vyksta, o to ir mokoma reabilitacijos centre. Žinoma, bus sunku, nes priklausomybė užvaldo visą kūną bei protą. Žmogui vienam sunku su ja susidoroti.
Taigi pirmasis žingsnis – kalbėtis, galbūt kreiptis į specialistus, bet atsirinkti tokius specialistus, kurie tavęs negailėtų, nesakytų: „Na, žinok, visi taip daro.“ Na ir kas, kad visi daro? Tai nereiškia, kad ir tu turi tai daryti, ką siūlo priklausomybė, ar, kitaip sakant, nuodėmę. Tu turi iš to lipti. Jeigu nori gyventi, visų pirma reikia susitvarkyti mąstymą, nes priklausomybė pirmiausiai pažeidžia smegenis. Žinoma, tai sielos reikalai, bet pažeidžia ir smegenis.
Ar norint pakeisti blogus įpročius mums reikalinga disciplina, pagalba ir netgi specialistas, nes mes linkę savęs pagailėti?
Manau, svarbu ne tik siekti keisti įpročius, bet ir ieškoti giluminių ar dvasinių problemų – kas su žmogumi įvyko ar atsitiko, kad buvo pasukta priklausomybės link? Žinoma, čia svarbūs ir žmogaus fiziologiniai bei biologiniai (kūno) aspektai. Mat smegenys išskiria tam tikrų hormonų, ir dažnai mes kartojame tam tikrus veiksmus ar krintame į kokią nors priklausomybę ne dėl paties veiksmo, bet daugiau dėl to, kiek mūsų smegenys išskiria dopamino, malonumo hormono. Pavyzdžiui, jei dažnai darome tą patį malonų veiksmą ar vartojame psichoaktyvias medžiagas tomis pačiomis dozėmis, mūsų smegenys pripranta, ir galų gale jos nieko nebejaučia. Kodėl mes didiname dozes? Dėl to, kad smegenys pripranta ir mums nebeužtenka tokio kiekio dopamino, kokį iki šiol gaudavome iš medžiagos, vaizdinio ar veiksmo. Mes didiname dozes, siekdami aštresnių pojūčių, o tam smegenims reikalingas didesnis kiekis dopamino. Arba jeigu patiriame daug įtampos, ir ji vis auga, imame vartoti vis daugiau raminamųjų ar ko kito, kad taptume ramesni. Nesprendžiame konkrečios problemos ieškodami, kas kelia įtampa, bet didindami vaistų kiekį pamažu įsisukame į priklausomybės liūną.
Vadinasi, reikia ieškoti kitokio malonumo, kuris atsvertų tą neigiamą?
Sunku pasakyti, ar kam nors pažvejoti yra toks pat malonumas, kaip, sakykim, pavartoti kokaino priklausomam žmogui? Tad, turint priklausomybę, laukia didžiulis darbas su savimi. Reabilitacijos centre mokome ieškoti hobių, kurie būtų smagūs, įdomūs. Gijimo metu smegenys kažkiek atsistato, svarbu, kad jos priprastų prie natūralaus kiekio dopamino, kurį suteikia mėgstama veikla, santykiai, geras filmas ir t. t.
Į jus daugiau kreipiasi jauni žmonės? Ar nebūtinai?
Būna labai įvairiai. Šiuo metu turime labai daug jaunų, 20–30 metų, žmonių.
Jie drąsesni, o gal labiau įklimpę?
Turbūt drąsesni... kriminalui... Mūsų visuomenė labai keičiasi: žmonės gauna vis daugiau teisių, bet prisiima mažiau atsakomybių. Privilegijos liejasi per kraštus. Ir čia žmonės ganėtinai įsidrąsinę. Bet po vartojimo – esant blaiviam – ateina realios pasekmės, tuomet paaiškėja, kad šie žmonės – ganėtinai silpni. Toks disbalansas: labai drąsūs, bet tuo pačiu metu ir labai silpni.
Kada dažniausiai prasideda priklausomybės? Paauglystėje – kai svarbūs draugai, chebra? Kai dar mokykloje ne vienas išbando veipus, alkoholį ar narkotikus?
Svarbu suvokti, kada yra tam tikros galimos priklausomybės užuomazgos. Paminėjote mokyklinį amžių, bet aš tai nukelčiau į ankstyvąją vaikystę, kai vaikui vos dveji metukai – jau tada galima pastebėti tam tikrų užuomazgų. Ir gan dažnai prie to prisideda patys tėvai. Pavyzdžiui, dalis žmonių turi priklausomybes dėl to, kad tam tikrus jausmus ar emocijas jie bando pakelti, iškelti, paaštrinti arba bando jas užgniaužti, nuslopinti. Įsivaizduokime, kad jūsų dvejų metų vaikas dažnai jūsų neklauso. Jūs turite mažai empatijos, kantrybės, ir kai jis stipriau išreiškia kažkokias emocijas, jūs ganėtinai stipriai jį slopinate ir spaudžiate (moralizavimu, rėkimu ar net smurtine agresija). Taip mažas žmogus įpranta didžiąją dalį savo emocijų laikyti savyje, jas slėpti. Kai nuolat spaudžiama, žmogus pradeda jausti „lėtinį vidinį skausmą“. Žiūrint filosofiškai, dirbdami su priklausomybių turinčiais žmonėmis, mes neprašome: „Tu negerk, nevartok, nelošk...“ Mes suprantame, kad gėrimas, vartojimas, lošimas ir kita yra tik paviršius, iš esmės mes dirbame su skausmu.
Žmogus kažką išgyvena, jis nesusitvarko su savo emocijomis, jaučia tuštumą... Priklausomas žmogus – lyg išalkęs benamis, kuris randa „ne vietoje“ padėtus 100 eurų – kitaip sakant, pavagia. Jis juos paima, bet nežino, kad tai – žymėti ar padirbti pinigai, ir tik jam už juos kažką įsigijus, už kampo jo jau laukia policija. Priklausomybė pasiūlo lengvą būdą emocijoms nuslopinti arba joms sukelti, paaštrinti. Tad jau nuo ankstyvos vaikystės reikia stebėti, kas su žmogumi vyksta. Gali būti ir atvirkščiai – kai komentarai, spaudimas, patyčios neveikia: tarkime, moksleivis turi savo nuomonę kokiu nors klausimu, ir nors draugai jį atstumia, tai dar labiau jį motyvuoja į tai „nesivelti“. Jis niekados nevartos narkotikų, bus užsispyręs: „Aš turiu savo tiesą, ją ginu, ir sakykit jūs man, ką norite!“
Kaip padėti jaunam įklimpusiam žmogui ateiti pas jus ar bent jau kreiptis į psichologą?
Reabilitacijos procese susiduriame su dvejopa motyvacija: išorine ir vidine. Idealu, jeigu žmogus pas mus atvyksta turėdamas vidinės motyvacijos – kai žmogus pats pamatė, kame jis yra, sudužo, pasiekė dugną ir iš tiesų suprato, kad žemiau jau nebegali kristi. Vienintelis laiptelis žemiau – suvokimas, kad mirs. Tuomet žmogus dažnai sako: „Viskas, darykite su manimi ką norite, tik padėkite man pakilti iš šios duobės.“ Sveikimo proceso metu bus visko: motyvacija kris ir vėl augs.
O išorinė motyvacija – tai tėvai, probacija, policija, kalėjimas, skyrybos, nesišnekantys artimieji ir t. t. Jeigu žmogus atvyksta tik dėl to, kad patiria išorinį spaudimą, mūsų, reabilitacijos centro darbuotojų, tikslas – tą išorinę motyvaciją paversti vidine, kad žmogus suprastų: jeigu neliktų šeimos, negrasintų policija, negrėstų kalėjimas ar pan., jis suvoktų, kad visų pirma tai daro dėl savęs. Jis pats turi iš to išlipti – ne dėl kitų, bet visų pirma dėl savęs.
Girdėjau, Emili, tavo mintį, kad priklausomybė – tai jausmų liga. Išties jau geras dešimtmetis visuomenė mokoma, kaip atpažinti savo jausmus ir juos tinkamai išreikšti. Ar tai svarbu gydantis nuo priklausomybės?
Pritariu minčiai, kad žmogus gali išgyventi įvairiausius jausmus. Svarbu išmokti juos atpažinti ir su jais tvarkytis. Tačiau, mano nuomone, baisiau, kai išmokę atpažinti savo jausmus, juos viešai išsakyti, nieko su tuo nedarome. Dažnai girdime: „Aš toks gimiau.“ Tai tarsi pasiteisinimas gyventi ir elgtis, kaip nori. Bet tu negali kitų drabstyti purvais, negali elgtis bet kaip, nes sužeisi kitus. Kaip mažiems vaikams, taip ir jiems leidžiame išreikšti visas emocijas, bet mokome jas valdyti. Jeigu aš supykstu, neprivalau eiti ir duoti kitiems į nosį. Aš galiu jausti pyktį, bet geriausia man su tuo pykčiu nepasilikti. Tai yra savikontrolės dalykas.
Ar krikščioniškos vertybės, meilė Dievui gali padėti išbristi iš priklausomybių?
Žmonės nelabai suvokia, kad gyvena krikščioniškų vertybių persmelktoje Europoje – kur vyrauja teisingumas, empatija, žmogaus orumas ir kt. Jas patraukus iš mūsų kasdienybės, net ir nekrikščionys rėktų, kad turime grįžti prie jų. Mūsų reabilitacijos centras įkurtas būtent vadovaujantis šiomis krikščioniškomis vertybėmis. Kaip minėjau, dirbant su priklausomybe viena iš svarbiausių keturių sferų yra dvasinė plotmė – žmogus turi pasitikrinti, kas vyksta jo sieloje. Galbūt priklausomybė atėjo būtent dėl to, kad žmogus ant kažko taip supykęs, įsižeidęs, jog save nuodija. Tarkim, moteris pyksta ant savo vyro dėl neištikimybės, ir dėl to didžiulio skausmo ir pykčio ji ima vartoti alkoholį ar narkotikus... Ji nori, kad ir vyras pajustų tą skausmą, matydamas ją tokios būsenos, bet iš esmės ji gramzdina tik pati save.
Žmogus turi įsivardyti, kad yra tam tikras autoritetas (mūsų programoje – tai Dievas arba Aukštesnioji jėga), kam jis bus atskaitingas ir kas iš esmės padės lipti iš priklausomybės. Pirmas žingsnis – pripažinti, kad esi bejėgis. Antras – įsivardyti Aukštesniąją jėgą, kuriai būsi atskaitingas. Žmonėms, kurie iš tiesų gręžiasi į Dievą, skaito Bibliją, kur kas lengviau išlipti iš priklausomybės. Skaitydami Šventąjį Raštą jie pamato tam tikrus principus, dėl ko jų gyvenimas subyrėjo. Jie pradeda skaityti Bibliją ne kaip magišką knygą, o kaip instrukciją. Pavyzdžiui, žmogus perskaito mintį, kad godumas veda į mirtį, ir supranta, kad godumas iš jo viską ir atėmė: nors turėjo gerą darbą ar savo verslą, daug uždirbo, bet norėjo vis daugiau ir daugiau, nieko kito nebematė... Vienintelis džiaugsmas – kai įkrenta daugiau pinigų, bet po to vėl tuštuma.
Žmogui tenka prisiliesti prie savo skausmo?
Žmogus, kuris per Šventąjį Raštą pirmą kartą susiliečia su krikščionišku pasauliu, galbūt mato tik principus, taisykles, kaip vertėtų gyventi, kad jam sektųsi. Bet tas, kurį Dievo žodis paliečia giliau, pamato, kad šitame pasaulyje neįmanoma išvengti skausmo. Jeigu nėra skausmo, vadinasi, esi miręs... Turime nusiteikti, kad tai yra normali gyvenimo realybė, ir su ja reikia gyventi. Skausmas motyvuoja, skausmas veda į gilius apmąstymus, skausmas kelia esminius gyvenimo klausimus, galiausiai, skausmas veda į atgailą.
Savo patirtimi daliniesi ne tik reabilitacijos centre, bet ir savivaldybėse?
Tenka skaityti paskaitas priklausomybės tema ir savivaldybėse, įvairiose socialinėse ir sveikatos institucijose. Padedu patiems darbuotojams, specialistams suprasti, kaip veikia priklausomybė, atpažinti įvairias manipuliacijas.
O ką patartum paauglių tėvams, kurie netikėtai aptinka, kad jų vaikas slapta veipina, geria alkoholį ar net save žaloja?
Visų pirma reikėtų kalbėtis su pačiu paaugliu, klausiant jo, kas atsitiko. Juk natūralu, kad paauglystėje norima išbandyti įvairius dalykus. Galima pasiūlyti sudalyvauti paskaitoje su kokiu nors jaunu specialistu, kuris įspėtų apie galimas tokių veiksmų pasekmes. Jokio kaltinimo, jokio moralizavimo – tik informacija apie pasekmės. Pvz., nemaža tikimybė, kad rūkant veipą plaučiai apsineš derva, bus sunku kvėpuoti... Gali rūkyti toliau – tai tavo pasirinkimas, bet turėk omeny, kas gali nutikti.
Jeigu žmogus pradėjo save žaloti, svarbu suvokti du dalykus: viena vertus, nedaug žmonių, kalbėdami apie savižudybę ar grasindami suicidu, iš tiesų ruošiasi tai padaryti, kita vertus, kiekvieną kartą, kai žmogus kalba ar daro kokius nors veiksmus, vedančius prie savižudybės, reikia nedelsiant reaguoti. Specialistas turėtų paklausti, kas atsitiko, paprašyti papasakoti, ką šis išgyvena, kokią situaciją patiria.
Labai svarbu kurti santykį su paaugliu, nemoralizuoti, nekaltinti. Galiausiai nebijoti kalbėti ir apie pasekmes: „Aš tave myliu ir gerbiu, bet tam tikri tavo veiksmai turi pasekmes. Sveikas atvykęs į realybę: kad ir ką mes darome – gera ar bloga, visada yra pasekmės. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį.“ Kai tėvai su vaikais išsikalba, gal net drauge išsiverkia, kuriamas tvirtesnis tarpusavio ryšys.
Turite sėkmės istorijų?
Žinoma. Jeigu neturėtume, reikėtų susimąstyti, ką darome ne taip (šypsosi). Pamenu vieną jauną vyruką iš Vilniaus, kuris prieš daugelį metų buvo tėvų išmestas iš namų dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimo. Jis miegodavo laiptinėje ar ten, kur papuldavo. Į mūsų centrą atsivežėme jį lyg bulvių maišą. Vėliau jam prasidėjo laužymai, liaudiškai vadinami „kumarai“. Iš pradžių jis net sunkiai vaikščiojo, bet po truputį jautėsi vis geriau ir geriau. Tada pradėjo sportuoti, atsigavo, vėliau baigė aukštąją mokyklą, įgijo bakalauro diplomą, po kurio laiko ir magistro laipsnį. Galiausiai tapo vienu iš lyderiaujančių telekomunikacijos įmonių nemažos komandos vadovu.
Išties džiugu matyti tokius rezultatus. Visgi turbūt priklausomi žmonės neturėtų per daug atsipalaiduoti, kad priklausomybė nesugrįžtų?
Taip, priklausomybė gali sugrįžti... Labai sunku žmogų pataisyti. Reikia, kad asmuo iš naujo save atrastų. Visiškai išgydyti priklausomybės neįmanoma. Jeigu ji nebuvo stipriai pasireiškusi ar įsisenėjusi, tai žmogus jaus, kad ją įveikė. Bet jeigu priklausomybė buvo stipresnė, tai žmogus turi turėti omeny, kad ji „sėdi“ galvos kamputyje ir laukia, kada jis atsipalaiduos, pradės galvoti: „Viskas man gerai. Aš su tuo susitvarkau...“ Tada priklausomybė lyg dūmų mašina po truputį ima leisti dūmelį, ir viskas – žmogus nemato, kad vaizdas apsiblausė ir jis atsidūrė dideliame rūke. Todėl labai svarbu budėti. Vienas mūsų darbuotojas, jau 20 metų nevartojantis, sako: „Aš kiekvieną dieną žinau, kad turiu su tuo kovoti.“ Štai tokia realybė.
Ačiū, kad atliekate tokį svarbų darbą!
Daugiau informacijos apie reabilitacijos centrą rasite svetainėje www.eternavita.lt
Visą interviu žiūrėkite Vilniaus evangelinės bažnyčios YouTube kanale
*Tyrimas (Wright, P. J., Paul, B., & Herbenick, D. (2021). Preliminary insights from a U.S. probability sample on adolescents’ pornography exposure, media psychology, and sexual aggression. Journal of Health Communication, 26(1), 39–46.) Tyrimo esmė – 84,4 % 14–18 metų berniukų yra žiūrėję pornografiją.
_64x64_9de.jpg)
