Dieve, kokie tavo planai šiandien?

XFM radijo stoties laidoje „Lyderystės klubas“ viešėjo socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, kuris atskleidė savo lyderystės gaires ir santykį su Dievu bei kas suartina didelę šeimą, kurioje auga penki vaikai, ritualus, ir skatina labiau pasitikėti vienas kitu.

Mes – tik sekėjai

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis pasakoja augęs netikinčioje šeimoje ir sau buvo prisiekęs, jog niekada neis į bažnyčią. Lygiai kaip ir tikėjo, jog niekada nesituoks ir nebus vadovas. Tačiau Dievo planas buvo kitoks. 

„Pirmiausia Dievas prakalbino mamą, per kurią atvirumas atėjo į šeimą. Iš tiesų atsiverčiau per tikybos pamoką. Kartą kryžiaus ženklo darymo metu pajutau, kaip Dievas mane truktelėjo savęs link ir pasakė: „Esi mano“. Pirmiausia atsidavusios katechetės, vėliau bendruomenė mane išudgė, – sako ministras. – Vienas pagrindinių motyvų, leidusių išlaikyti santykį su Dievu, buvo atvirumas ir kasdienis klausymas. Prasidedant dienai maldoje klausiu: „Dieve, kokie tavo planai?“. Ne mano, komandos, šeimos, bet Jo. Tad čia lyderystę atiduodu Dievui, man lieka paklusnumas ir atvirumas. Mes esame tik jo sekėjai“.

Lyderystės gairės

L. Kukuraičio nuomone, Jėzaus santykio su žmogumi, tauta, kurią jam Tėvas patikėjo ir kurią jis atpirko savo mirtimi, pavyzdys yra stulbinantis. Ypač žavi į asmenį ir jo širdį orientuotas Jėzaus priėjimas prie žmogaus.

„Tai, manau, ir yra lyderio gairės: jis atranda, girdi žmogų, nors ir mato jo trūkumus, nuodėmes, baimes, žaizdas, užsidarymą. Žmogiškieji lyderiai taip pat turi pamatyti žmogiškąją esmę ir į ją kreiptis. Taip pažadinamas žmogiškasis potencialas, kurį neretai per savęs kaltinimą esame uždarę, – įsitikinęs politikas. – Antra, kas mane sukrečia, asmeninė Jėzaus mirtis. Jis nesiuntė pasiuntinių, atgręžė veidą į Jeruzalę, nors žinojo, kas jo laukia. Čia yra lyderio dalia: į ugnį eiti už tiesą, tada eis kiti. Ir trečias dalykas, kuris mane kaip vadovą maitina, yra absoliutus pasitikėjimas žmogumi. Šie trys principai nelengvai persikelia į gyvenimą. Sunku išlaikyti gryną žvilgsnį į asmenį, jo pareigas, nuodėmes, netobulumus, ties kuriais dažnai užstringame ir norisi reaguoti. Ne kitą kaltinti, o pačiam eiti. Ir absoliučiai pasitikėti, kad žmonės susitvarkys. Kartais nustembu, kaip Dievas manimi pasitiki“. 

Diskutuoti paprasčiau nei įgyvendinti

Pasak ministro, tėvai nuo vaikystės leido ugdytis sūnaus lyderystei ir savarankiškai rinktis. Tą patirtį jis perduoda ir savo šeimai, tačiau lyderystė joje nėra paprasta.

„Mano mama – jautri tokiems procesams, ryšiams, Dievo pajautimui, ji tą sėklą ir manyje įsodino. Tėtis, matematikas, aiškus, konstruktyvus, konkretus žmogus, sukūrė pasitikėjimo erdvę, kurioje galėjau savarankiškai veikti ir priimti sprendimus. Jo pasitikėjimas ir mamos jautrumaus greičiausiai nulėmė, kad galėjome atsakingai rinktis bendruomenę, o ne gatvę, – įsitikinęs L. Kukuraitis. – Jie man yra puikus pavyzdys, kaip gyventi šeimoje. Tiesą sakant, gana sudėtinga, kai Dievas dovanoja vaiką po vaiko ir labai skirtingus, man tai nėra paprasta. Sunku priimti, kad vaikas gali visai kitaip suvokti pasaulį, turėti kitokių gebėjimų nei aš ir pan. Santykiai su žmona yra pamatinis dalykas, bet kartu gana daug buities su vaikų būreliais, darželiais ir visuomeniniais įsipareigojimais. Diskutuoti apie lyderystę paprasčiau nei ją realizuoti“.  

Ritualas švęsti Viešpaties dieną

Socialinės apsaugos ir darbo ministras įsitikinęs, kad didelėje šeimoje labai svarbūs bendri susirinkimai. Apskritai kiekviena šeima privalo turėti savų ritualų, antraip atsiranda kontrolė: „Lyderystė pasireiškia per tai, kad mes kuriame ir užtikriname ritualus. Žinoma, geriau kasdienė malda, bet mes tokie išsibarstę, tad susirenkame kartą per savaitę, šeštadieniais. Kaip žydai pasitinka šabą, taip šeštadienio vakare mes švenčiame Viešpaties dieną, vynuogių sultimis ir duona padėkojame už praėjusią savaitę, ratu kiekvienas pasakome, už ką dėkojame ir palinkime palaimintos dienos. O sekmadienį einame į Mišias, jį baigiame kalbėdami rožinį.

Sekmadienio – švento laiko – išskyrimas per dvejus metų iš esmės pakeitė mūsų santykius, leidžia būti drąsesniems, pasitikėti vaikais, padėkoti ir atsiprašyti. Kai nėra ritualų, padėkos ir prašymų, atsiranda noras kontroliuoti. Šalia ugdymo ir santykio su žmona ritualo užtikrinimas yra mano lyderystė šeimoje“.  

Vesti augimo link

L. Kukuraitis pasakoja dar iki galo nepripranta prie naujų pareigų, vadovavimo daugybei darbuotojų, galios daryti pokyčius socialinėje srityje, tačiau bendruomenė jame atpažįsta lyderį.

„Žmonės sako, jog man pavyksta apibendrinti, susisteminti ir suvesti į vieną. Tokie įgūdžiai moderatoriui svarbūs. Antra, manęs nepaleidžia nuolatinis vizijos, kur mes einame, ieškojimas. O kai galiausiai jos žmonės nebeduoda, tenka imtis pačiam. Taigi ir taip pasireiškia lyderystė, – įsitikinęs XFM radijo pašnekovas. – Ir, trečia, ugdymo elementas. Aš pats nuolat reflektuoju savo augimą, bet man svarbu, kad ir kiti aplink mane augtų. Turėti viziją, ją formuoti su komanda, uždegti žmones, kad visi eitume ta pačia kryptimi. Kiekvienas mūsų darbas, procesas, koks jis bebūtų – asmeninis, bendruomeninis, profesinis, komandinis, – turi vesti augimo link. Dabar lyderytė Lietuvoje yra labai sumišusi: daug skirtingų mokymų, paradigmų, dar gaji kietos rankos politika. Tam nepritariu. Kai darome kartu su Dievu, tie vaisiai būna visai kitokie“.

 

Parengė Ilona Petrovė

 

Bendrinti: