Diskusija. Koronavirusas. Kaip reaguoti krikščionims?

Kai praėjusių metų pavasarį į Lietuvą atkeliavo ir mums nepažįstamas koronavirusas, šalies gyventojai reiškė įvairias nuomones, nes tokios sudėtingos situacijos, kaip užklupus antrajai covid-19 bangai, mūsų šalis dar nebuvo niekada patyrusi. Galiausiai ir mums teko pripažinti, kad ir lietuviai serga šia infekcine liga. Taigi apie koronaviruso įtaką Lietuvai ir Bažnyčiai bei kaip į šią situaciją turėtų reaguoti krikščionys, pakalbinome gydytoją-anesteziologę, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto doktorantę Liudą Brogienę ir psichologo išsilavinimą turintį Panevėžio Evangelinės bažnyčios pastorių Ramūną Jukną.

 

Kokią situaciją dėl koronaviruso pandemijos jūs pamatėte Lietuvoje?

Liuda Brogienė: Dar praėjusių metų pavasarį, Lietuvoje pasitinkant covid-19, visos šalies ligoninės persitvarkė, besiruošdamos suteikti reikalingą pagalbą koronavirusu užsikrėtusiems gyventojams. Visa planinė medicinos pagalba buvo atšaukta, kad būtų galima susitelkti ties ligoniais, sergančiais covid-19. Medikai gydymo įstaigose pradėjo dirbti budėjimo režimu. Didžiausias krūvis teko priėmimo skyriuose dirbančiam medicinos personalui.

Iš pradžių ir medikai, ir gyventojai labai neišsigando viruso, kuris pradėjo plisti Kinijoje. Atrodė, jog mes esame toli, ir mūsų tas virusas nepasieks. Bet situacija dramatiškai pasikeitė, kai pradėjo plaukti statistiniai duomenys apie koronavirusu užsikrėtusius europiečius. Tada emocingai plykstelėjo baimės ir nepasitikėjimo banga ne tik tarp gyventojų, bet ir tarp medikų. Ta baimė kilo dėl nesaugumo, o kartu su baime visuomenė suskilo.

Ramūnas Jukna: Kai prasidėjo koronaviruso pandemija, buvau Filipinuose, kur buvome suplanavę beveik dviejų savaičių misiją. Tačiau išgirdę blogas žinias buvome priversti nutraukti savo planus ir skubiai grįžti namo. Grįžus į Lietuvą į akis krito žmonių nepasitenkinimas, nerimas ir baimė dėl prasidėjusios pandemijos. Būdamas dviejų savaičių priverstinėje saviizoliacijoje mačiau, kad visuomenėje kyla pyktis ir kitos neigiamos emocijos dėl priverstinių suvaržymų. Ryškiai matėsi žmonių nerimas ir baimė dėl to, kas bus toliau.

Situaciją komplikavo ir apriboti socialiniai kontaktai, draudimai susitikti su žmonėmis, o tai kelia tam tikrą nerimą ir net baimę dėl ateities. Staiga tapome atskirti nuo kitų žmonių, negalime akivaizdžiai bendrauti, aplankyti žmonių, padėti tiems, kuriems reikalinga pagalba. Esame priversti bendrauti telefonu arba konferenciniu ryšiu per internetą, o tai mums yra neįprasta. Tačiau per kurį laiką žmogus tikrai gali susitaikyti su neįprasta situacija, adaptuotis prie naujų sąlygų ir priimti pasikeitimus savo gyvenime per daug jų nesureikšmindamas.

 

Kokios reakcijos į covid-19 jums pasirodė netinkamos ir kokios tinkamos?

Liuda Brogienė: Pasaulyje iki šiol buvo kilusi ne viena epidemija, nusinešusi labai daug gyvybių. Tos epidemijos buvo gerokai baisesnės, negu koronaviruso epidemija. Tačiau jau seniai pastebėta, jog kiekviena epidemija yra lydima baimės ir nerimo, priklausomai nuo visuomenės, kurioje gyvename. Vienas iš labiausiai įstrigusių būsenų šio karantino metu buvo situacijos neigimas. Žvelgimas į koronavirusą tarsi iš tolo, lyg tai nebūtų susiję su mūsų visuomene. Žmonės bandė save įtikinti, jog tai nieko rimto, jog tai tik peršalimas, kuris lengvai praeina. Ir tokia viruso neigimo situacija buvo tiek tarp tikinčiųjų, tiek tarp pasauliečių. Į visus įspėjimus apriboti keliones, save izoliuoti namuose buvo žiūrima su pasipriešinimu, ignoruojant realią situaciją. Kai virusas pasiekė Lietuvą, mes pradėjome kaltinti vienas kitą ir šalies valdžią, kuriai priimti atsakingus sprendimus, susijusius su covid-19, buvo tikrai nelengva.

Iš krikščionių pusės buvo įdomu stebėti tam tikrus komentarus, kurie priminė mums, jog šiuo metu turime daugiau laiko skirti Dievui ir Šventojo Rašto studijoms. Tačiau drąsesni tikintieji kvietė kitus rinktis bažnyčiose ir nebijoti jokių virusų, nors tai iš tiesų buvo perdėta drąsa nesuprantant, kokių pasekmių atneštų neatsakingi kontaktai pandemijos metu.

Tačiau dauguma medikų kvietė vienytis ir mobilizuotis pandemijos akivaizdoje. Šiandien matome, kad medikams padėjo patys gyventojai, o tai tikrai labai svarbu.

Ramūnas Jukna: Daugybė negatyvios ir baimę keliančios informacijos, kasdien pasiekiančios mus iš viso pasaulio, atbukino visuomenę, todėl daugelį pranešimų, susijusių su covid-19, žmonės pradėjo girdėti kaip tam tikrą triukšmą, o ne kaip informaciją. Vieni žmonės nerimą stengiasi įveikti juokaudami apie esamą situaciją, kiti žmonės priešingai, nori viską analizuoti, gilintis ir tokiu būdu įveikti nerimą ir baimę. Tai gali suskaldyti visuomenę, kuri pasiskirsto į skirtingas stovyklas. Mane stebina žmonių pyktis valdžios atžvilgiu, taip pat jų neadekvatus pyktis iš užsienio šalių grįžtančių tautiečių atžvilgiu. Tai kelia nerimą dėl mūsų emocinės būklės ir moralinių svertų. Per tokią kritinę situaciją dėl koronaviruso paplitimo atsiveria mūsų tautos nekantrumo ir rūstumo veidas, atsiveria tikroji mūsų tautos prigimtis. Taip pat atsiskleidžia ir gerieji dalykai, kai žmonės net ir krizės metu  negalvoja vien tik apie save ir savo saugumą, o stengiasi padėti kitiems.

Mums, kaip krikščionims, pandemijos metu yra proga tvirtai stoti Dievo ir žmonių akivaizdon ir būti tikrais švyturiais, nes būtent tikintieji turi tikrą ramybės šaltinį – Dievą. Mes visi galime nurimti ir rasti ramybę prie Viešpaties netgi tokiose situacijose, kurios grasina mūsų sveikatai ir gyvybei. Dievo žodžio šviesoje mes gauname išminties, kaip viską atlaikyti. Iš Šventojo Rašto mus pasiekia tiesa, kaip reikia elgtis čia ir dabar. Juk pirmaisiais amžiais Bažnyčia stebino tuo, kad padėdavo kitiems savo gailestingumo darbais, teisingu ir doru savo elgesiu stebindami pagonis.

Bažnyčiai ir šiandien yra puiki proga tiesiog tarnauti kitiems, labai išmintingai rodyti tinkamą pavyzdį, kaip gerbti valdžią ir jos nurodytą tvarką, kaip gerbti sergančius, ypač saugoti tuos žmones, kurie yra silpniausi. Mums, tikintiesiems, yra gera proga liudyti, drąsinti kitus, patiems nepasiduoti nerimui ir baimei. Reikia nurimti ir apsvarstyti, ką geriau pakeisti savo artimiausioje aplinkoje.

 

Jeigu mes, krikščionys, pasitikime Dievu, kaip iš tiesų mums reikėtų elgtis pandemijos akivaizdoje?

Liuda Brogienė: Šis koronavirusas yra nematomas, todėl mums sunkiau kovoti su nematomu priešu. Tad natūralu, kad iš pradžių mes galvojome, jog virusas labiausiai pavojingas senyvo amžiaus žmonėms, kad šis virusas bus kaip eilinis peršalimas, dėl kurio nereikia labai susirūpinti. Tačiau paaiškėjo, kad šis virusas sukelia sunkių sveikatos problemų, o vienas sergantis gali užkrėsti daugybę sveikų žmonių. Jau dabar matome, jog daugeliui mūsų šalies gyventojų, susirgusių covid-19, prireikia skubios medicinos pagalbos, o ir pasveikus dar ilgai persekioja liekamieji reiškiniai.

Šis koronavirusas yra tikrai labai didelė rykštė sveikatos sistemai, nes esant didelėms pacientų apkrovoms gali įvykti taip vadinamas sveikatos apsaugos sistemos kolapsas, kai medicinos įstaigos nebepajėgs suteikti visiems pagalbos. Baiminamasi, kad covid-19 sergantiems pacientams nebeužteks lovų ligoninėse, pritrūks medicinos personalo ir net aparatūros gydyti patiems sunkiausiai sergantiems ir gydomiems reanimacijos skyriuose.

Biblijoje skaitome išmintingus patarimus, kuriais krikščionys turėtų vadovautis šioje situacijoje. Vienoje vietoje galima rasti puikų patarimą: protingas numato pavojų ir pasislepia, o kvailys eina ir nukenčia. Raštas moko tikinčiuosius elgtis išmintingai ir daryti tai, ką galima geriausia. Šiuo atveju reikėtų galvoti apie savo artimą ir stengtis jam nepakenkti, todėl bus geriau, jei karantino metu laikysimės distancijos, dėvėsime kaukes ir daugiau laiko praleisime namuose, kur ir patys būsime saugūs, ir kitiems nepakenksime, jeigu jau sergame.

Ramūnas Jukna: Jeigu ankstesniais amžiais įvairių epidemijų metu krikščionys eidavo į gatves ir gelbėjo ten mirštančius ligonius, nepaisydami, kad jiems patiems grėsė pavojus jų sveikatai ir gyvybei, tai dabartinės koronaviruso pandemijos metu priešingai, jeigu eisime į gatves ir eisime prie žmonių, būsime grėsmė jiems. Todėl turime suprasti, kad turime atsitraukti ir atsiriboti nuo žmonių saugumo vardan. Tokiu būdu parodysime meilę savo artimui.

Mums, kaip krikščionims, reikia ieškoti nusiraminimo ir išminties Dievo žodyje, šiek tiek atsitraukti nuo socialinių tinklų ir televizijos, apsiriboti nuo socialinių medijų ir pamąstyti, kaip teisingai turėtume elgtis šioje situacijoje. Būtų teisinga vadovautis bendromis biblinėmis nuostatomis, pirmiausia meile artimui, nes nesiverždami susitikti su žmonėmis parodome jiems savo meilę. Taip pat krikščionys turi palaikyti valdžią, už ją melstis, padėti jai įgyvendinti teisingus sprendimus visuomenės labui, kurie nesikerta su Biblijos mokymu. Mums reikia pastebėti šalia mūsų esančius žmones, ir jeigu jiems reikalinga pagalba, padėti.

Norėtųsi paskatinti socialiai nesiizoliuoti, nebūti susiskaldžiusiems, priešingai, interneto galimybės leidžia mums palaikyti ryšius per įvairias tikralaikio ryšio platformas – Zoom, Skype. Turėtume skatinti mąstyti kitus bendruomeniškai. Būtų iš tiesų labai liūdna ir baisu, jeigu pagaliau išeidami iš to pandeminio sunkmečio mes taptume dar labiau izoliuoti vienas nuo kito – susiskaldę tiek tikinčiųjų bendruomenėje, tiek visuomenėje. Tikintieji turi nešti tarnystės ir bendruomeniškumo žinią pasauliui net ir kritiniais periodais.

Liuda Brogienė: Šiuo karantino periodu savo bažnyčioje mes, tikintieji medikai, susibūrėme į grupę ir parengėme rekomendacijas, kaip reikia reaguoti ir elgtis su senyvo amžiaus žmonėmis, jei medikai būtų nepajėgūs visiems pasiligojusiems suteikti medicinos pagalbos dėl su covid-19 susijusių pasekmių. Iš anksto buvo aptartas planas, kaip bendruomenė rūpinsis savo tikinčiųjų artimaisiais, kaip organizuos maisto ir vaistų nuvežimą senoliams.

 

Ką daryti krikščioniui, kuris pandemijos akivaizdoje bijo dėl savo sveikatos ir gyvybės?

Ramūnas Jukna: Mes visi susiduriame su bendražmogiška reakcija. Juk ir Šventas Raštas sako, kad didžiausia yra mirties baimė. Tai ką daryti žmonėms, kurie susiduria su tuo stipriu mirties baimės išgyvenimu? Negalėčiau čia išskirti krikščionių ir nekrikščionių, nes nėra universalių receptų, kaip nebijoti mirties, išskyrus Kristų. Kaip krikščionis esu įsitikinęs, jog krikščionybė šį klausimą išsprendė per Evangeliją. Kai Kristus sako „Nebijok!“, Jis turi visus instrumentus baimei ir jos atšakoms įveikti. Esminis dalykas baimės akivaizdoje yra mūsų ryšys su Kristumi. Jis yra mūsų gyvenimo davėjas, Jame mes esame saugūs dabar, gyvendami žemėje, ir Jame būsime saugūs mirties akivaizdoje. Krikščionims, kurie išgyvena baimes, reikia ateiti pas Kristų ir atnešti prie Jo kojų visas baimes. Viešpats padeda mums mūsų netikėjime, mūsų abejonėse ir mūsų baimėse. Todėl mums, tikintiesiems, reikia stiprinti savo santykį su Kristumi. Neapsimesti, kad mes nieko nebijome, bet tas baimes išsakyti Viešpačiui maldoje, tas baimes išsakyti tikinčiųjų maldos grupėje, kurie melsis už tavo baimes, kad jos būtų pašalintos.

Mums patiems reikėtų būti ramybės pavyzdžiu kitiems, liudyti, kaip Dievas mums padėjo nugalėti baimes. Juk jeigu aš neturiu ramybės, negaliu jos atsakymų suteikti ir kitiems.

Bendrinti: