Kviečiame susipažinti su dailininke, pedagoge, dailės edukatore kėdainiete Giedre Kanapeckaite ir jos kūryba. Jau ketverius metus Giedrė gyvena Vilniuje ir dirba Vilniaus krikščionių gimnazijoje dailės mokytoja. Laisvalaikiu savo studijoje ji veda seminarus, tapybos užsiėmimus tiek suaugusiems, tiek vaikams. Yra surengusi penkiolika personalinių parodų.
Giedre, gimėte ir augote Kėdainiuose. Gal galėtumėte papasakoti apie savo vaikystę?
Aš užaugau gražiame Akademijos miestelyje, Kėdainių rajone. Ten baigiau vidurinę mokyklą. Augau nuostabioje keturių vaikų šeimoje. Gyvenome sodyboje, tad tikrai buvo ką veikti – nuo pat mažens netrūko įvairių veiklų, darbo. Kai tėvai pastebėjo mano polinkį į kūrybą, leido mane mokytis į dailės mokyklą. Atsimenu, kaip tėtis sakydavo: „Jei Giedrė kažkur dingsta, žinai, ką ji veikia, – kuria savo kambarėlyje.“
Ką dažniausiai vaikystėje piešdavote?
Vaikystėje dažniausiai piešdavau tai, kas mane supo – gamtą ir gyvūnus. Mane žavėjo medžiai, gėlės, miško vaizdai, arkliai ir kiti gyvūnai. Man visada labai patiko gamta – tai didžiulis įkvėpimo šaltinis. Kai gyvenome sodyboje, auginome daug gėlių, buvo daug dirbamos žemės. Su šeima važiuodavome į mišką grybauti, uogauti ar žvejoti. Daug laiko praleisdavome gamtoje. Tai buvo poilsis ir atgaiva nuo mokslų.
Vėliau turbūt išvažiavote studijuoti?
Taip, baigiau aukštesniąją Telšių dailės mokyklą, vėliau neakivaizdžiai Šiaulių pedagoginį universitetą. Nuo 2000 m. iki dabar dirbu mokytoja.
Kaip atradote Dievą?
Augau katalikiškoje šeimoje, todėl per šventes kartu su tėčiu, kaip įprasta daugeliui lietuvių šeimų, eidavome į katalikų bažnyčią. Mama tuo metu nebuvo tikinti. Jos gyvenimas nebuvo lengvas – keturi vaikai, keturi namų kampai... Galbūt šie iššūkiai paskatino ir ją pradėti ieškoti Dievo. Kai 1993 m. į Kėdainius atvyko misionieriai, mama pradėjo lankyti jų rengiamas pamaldas – jai ten labai patiko. Vėliau ir mes su broliu nuvykome jų pasiklausyti. Pamokslo metu pirmą kartą išgirdau mintį, kad esu nusidėjėlė. Niekada taip nemąsčiau, nes buvau geras, paklusnus vaikas. Vis dėlto suvokusi, kad man reikalingas Dievas ir nuodėmių atleidimas, meldžiausi atgailos malda. Tuomet man buvo šešiolika metų. Iki šiol seku Jėzumi.
Išvykus iš Kėdainių teko padirbėti ir kituose miestuose?
Taip, rinkdamasi darbus visada maldoje prašydavau Dievo vedimo, kad Jis nukreiptų mano žingsnius. Juk Jis žino, kas man geriausia, kur geriausiai panaudoti mano talentus. Pradžioje viskas daugiausiai sukosi apie Kėdainius. Dirbau keliose mokyklose, teko pakeisti nemažai darbo vietų, nes vyko mokyklų reorganizacija: vienas mokyklas uždarydavo arba sujungdavo, kitos bankrutuodavo. Vėliau vienus metus dirbau Klaipėdos krikščioniškoje mokykloje, taip pat Rukloje ir Jonavoje. Jonavoje įgijau didžiulės pedagoginės patirties. Tačiau per trejus darbo metus mokiniams ir darbui atidaviau labai daug jėgų, todėl galiausiai išsekau. Prasidėjus karantino laikotarpiui permąsčiau savo gyvenimą ir supratau, kad noriu ne tik vaikus mokyti, bet ir daryti tai, apie ką svajojau. Norėjau turėti savo dailės studiją – svajojau savo patirtimi ir žiniomis dalintis su kitais, mokyti kitus tapyti.
Ar ši svajonė išsipildė Vilniuje?
Taip, čia išsipildė ir toliau pildosi mano svajonė – įkūriau „Giedrės dailės studiją“. Manau, kad dabar labiausiai ima skleistis mano kūryba. Man gera dirbti Vilniaus krikščionių gimnazijoje, kur yra puikios darbo sąlygos, nejaučiama įtampos, vadovaujamasi krikščioniškomis vertybėmis ir puoselėjami šilti tarpusavio santykiai. Nuostabu dirbti su mokiniais nuo penktos iki dvyliktos klasės ir matyti, kaip jie skleidžiasi.
Nuo ko prasidėjo jūsų kūryba?
Iš pradžių gal penkerius metus žavėjausi tapybos ant šilko technika. Čia spalvos gali lietis laisvai, nevaržomai – jos gražiai susimaišo ir kuria nenuspėjamus vaizdus. Kiti menininkai dažniau kurdavo skareles ar šalius, o aš ant šilko tapiau paveikslus. Pirmoji mano personalinė paroda buvo skirta tapybos ant šilko darbams. Šilkas – nuostabi medžiaga, tačiau jos neįmanoma visiškai suvaldyti: negali visko padaryti tiksliai taip, kaip nori, ar pataisyti kokios nors detalės. Tam labiau tinka akrilas ir aliejiniai dažai. Todėl vėliau natūraliai perėjau prie jų.
Jūsų kūryboje vyrauja gamtos motyvai, bet turbūt ne tik? Kas dar jus įkvepia?
Esu moteris, todėl man įdomu perteikti ir moters vidinį pasaulį. Moteris labai turtinga, graži, gali ją vaizduoti labai įvairiai. Tačiau man labai svarbi ir gamta – labai mėgstu pavasarį, kai žydi medžiai... Stengiuosi piešti realistiškai, tačiau kartu įpinu įvairių sugalvotų detalių. Mano sukurti personažai turi savo istoriją ir savitą charakterį. Mane žavi spalvos – koloritas visada padeda sukurti tam tikrą nuotaiką ir perteikti emociją.
Jūsų motto – „Kurti gali kiekvienas!“ Jūsų studijoje vyksta daug renginių: tapybos kursai, kūrybinės dirbtuvės, ten galima švęsti gimtadienius, taip pat tapote paveikslus pagal užsakymą. Gal galėtumėte plačiau pristatyti savo veiklas?
Išties studijoje organizuojame nemažai kūrybinių veiklų. Svarbiausia mano veikla – tapybos kursai ir individualios pamokos. Kartais žmonės renkasi savo gimtadienį švęsti „meniškai“, tuomet visi drauge tapome paveikslus, dekoruojame puodelius, tapome ant šilko ar išbandome kitas kūrybines technikas.
Į studiją ateina įvairių žmonių. Dažnai išgirstu pasakojimų, kad vaikystėje kiti neįvertino jų kūrybos, pasakė kritišką žodį, kuris įskaudino, ir nuo tada žmogus nebedrįsta piešti. Todėl labai gera stebėti, kaip į kursus atėję žmonės atsiskleidžia, vėl patiki savo gebėjimu kurti. Tampi jų vedliu – padrąsini, paskatini, padedi sukurti išties puikų paveikslą. Žmonės patys nustemba pamatę, ką sukūrė.
Manau, kiekvienam iš mūsų Dievas suteikė kūrybiškumo, tačiau jis gali būti nuslopintas, paslėptas. Tereikia padėti žmogui jį atskleisti. Visa tai vyksta per mūsų bendravimą: kai žmogus tavimi pasitiki, jis gali atsiverti, būti savimi ir pamažu skleistis.
Kokias technikas dažniausiai naudojate kurdami?
Studijoje mokomės tapyti akrilu, nes tai universali priemonė – dažai greitai džiūsta, be to, galima net kelis kartus iš naujo tapyti, ką nors pakeisti ar patobulinti. Taip pat naudojame tekstūrinę tapybą. Per įvairias edukacijas ir renginius pasitelkiame akvarelę, tapybą kava, tapymą ant šilko – stengiamės išbandyti ir pritaikyti kuo daugiau skirtingų technikų. Taikome ir tam tikrus dailės bei dailės terapijos metodus. Galutinis darbas nebūtinai turi būti tobulas ar labai gražus – svarbiausia pats kūrybos procesas: ką žmogus išgyvena, ką atranda ir ką gauna kurdamas.
Vyksta ir terapiniai užsiėmimai?
Taip, tapybos užsiėmimai yra kaip tam tikra terapija. Neseniai į studiją atėjo vyras, dirbantis atsakingą darbą, tad kūryba jam tiesiog padeda atsipalaiduoti ir pailsėti. Mūsų smegenys dienos metu pavargsta nuo triukšmo, o tapant jos atsipalaiduoja. Dirba ne galva, o rankos, todėl žmogus pailsi.
Studijoje turbūt daugiau lankosi moterys?
Kartais ateina ir vyrų, bet dažniausiai renkasi moterys. Kai kurios jų anksčiau neturėjo galimybės realizuoti savo kūrybinių gebėjimų arba augina mažus vaikus ir nori kiek atsipalaiduoti. Kartais svarbu ne tai, kiek padarysi, kaip tobulai sukursi paveikslą, bet pati bendrystė su kitomis moterimis. Mes ir pasikalbame, ir arbatos išgeriame, o kartais kartu einame į parodas. Tai ir bendrystė, ir draugystė, ir laikas sau, kuris toks svarbus mūsų intensyviame gyvenime.
Vyksta ir individualios pamokos?
Taip, kai kurie žmonės renkasi individualias pamokas. Jose galiu visą dėmesį skirti vienam žmogui, todėl pamokos vyksta pagal jo poreikius, tempą ir kūrybinius tikslus. Tai gali būti tik viena pamoka ar pamokų ciklas.
Šiuo metu kuriate dar vieną projektą, kuris vadinasi „Dvi kūrėjos“?
Su drauge Talina esame kūrybingos, bet labai skirtingos, todėl labai gerai viena kitą papildome. Aš dailininkė, ji – fotografė. Puikus tandemas. Norėjome pačios daugiau kurti ir skirti šią veiklą būtent moterims – kad jos labiau save pažintų, suprastų, atsiskleistų. Norime, kad moterys galėtų maloniai praleisti laiką, pabendrautų, kas moterims itin svarbu.
Ar pati turite laiko kurti?
Viliuosi rasti daugiau laiko savo kūrybai – tapyti paveikslus pagal savo sumanymus, išbandyti naujas technikas ir priemones bei tiesiog mėgautis kūrybos procesu.
Dėkoju už pokalbį. Linkiu atrasti laiko pasimėgauti kūryba pačiai ir toliau teikti kūrybos džiaugsmą kitiems.
_64x64_9de.jpg)
