Grįžimas į Tėvo namus

Laukdami artėjančios konferencijos, kurioje dalyvaus ir brangus mūsų bendrijos svečias W. vanGemerenas, siūlome prisiminti svarbiausias vieno iš ankstesnių jo seminarų temas. Šis straipsnis buvo spausdintas laikraštyje „Ganytojas“ Nr. 249 (2007 m. balandžio 21 d.).

Paskutinę priešvelykio savaitę (2007 m. balandžio 3-8 d.) Vilniuje, bažnyčioje „Tikėjimo žodis“ svečiavosi Tarptautinio Trejybės universiteto (JAV, Ilinojaus valstija) profesorius dr. Willemas VanGemerenas. Lietuvoje šis svečias lankėsi jau antrą kartą. Kiek daugiau nei prieš metus jis buvo atvykęs ir vedė seminarą tema „Per Psalmyną - išminties keliu". Šįkart jo pasirinkta tema „Ilga kelionė namo" (Izaijo knygos nagrinėjimas). Seminaro metu kalbėta apie tikrųjų namų paiešką, kelionę link jų, ir tremtį, kurią - norime mes to ar nenorime - patiriame visi. Remdamasis Izaijo pranašyste W. VanGemerenas padėjo suprasti žmogišką polinkį palikti Dievo rodomą kryptį ir vis gręžtis atgal, į praeitį, ieškoti labiau žmonių palankumo nei klausyti dangiškojo Tėvo. Svečias kvietė ryžtis keisti gyvenimo būdą ir vis labiau priklausyti nuo Dievo, o ne nuo žmonių.

Tad kiek išsamiau - keletas pagrindinių seminaro temų.

Grįžimo namo tema

Viena esminių seminaro krypčių buvo grįžimo namo tema. Velykoms visi esame linkę grįžti namo, tačiau kas mums iš tiesų yra namai? Pirmą seminaro vakarą išgirdome apie tobulų namų ilgesį kiekvieno (tikinčio ir netikinčio žmogaus) širdyje. Ši tema atsikartojo iki pat seminaro pabaigos. Tobulų namų ilgesys verčia mus svajoti ir siekti, kad pasaulis būtų geras ir tobulas, kalbėjo W.VanGemerenas. Jis taip pat užsiminė, jog pranašas Izaijas rašo apie tobulus namus.

Geri namai - tai pirmiausia tinkami tėvų ir vaikų santykiai, tai rami vieta, kur gali pasitikėti, jaustis saugus, neapgautas, neišduotas. Kur gali būti savimi (autentiškas) ir patirti atleidimą. Tačiau Izaijas sako: Dangūs, klausykite, žeme, išgirsk! Viešpats kalba: „Aš užauginau ir išaukštinau vaikus, bet jie sukilo prieš mane. Jautis pažįsta savo savininką ir asilas - savo šeimininko ėdžias, bet Izraelis nepažįsta, mano tauta nesupranta (Iz 1, 23). Esame dangiškojo Tėvo vaikai, ir Jis laukia mūsų. O mes linkę ieškotis savų saugių vietų, sukilti prieš dangiškąjį Tėvą ar tiesiog ignoruoti Jį.

Kristus atėjo mus grąžinti namo. Jis pats nuolat troško būti su Tėvu ir vykdyti Jo valią. Kristaus atsiųsta Šventoji Dvasia vėl ir vėl bando mus pakreipti nuo nuosavų klajonių (remtis užimamomis pozicijomis, valdžia ar ryšiais su kitais žmonėmis) link dangiškų namų. Gręžtis nuo savo praeities ir žiūrėti į priekį, vėl atnaujinti ir gilinti asmenišką bendravimą su Dievu Tėvu. Seminaro metu svečias ne kartą akcentavo, jog Jėzuje Kristuje namų viltis yra saugi: per savo mirtį ant kryžiaus Kristus atvėrė kelią namo mums visiems.

Tremtis

Kvietimas grįžti į Tėvo namus skatina leistis į kelionę, kurios galutinio rezultato nežinome. Todėl pernelyg dažnai įsikimbame to, kas pažįstama, nueita, patirta. Tuomet neišvengiamai artėja tremties metas. Izaijas pranašavo tautai būtent tada, kai ši netrukus turėjo būti ištremta. Užuot šaukęsi Dievo pagalbos, Izraelio bei Judo karaliai sudarinėjo sutartis tai su viena, tai su kita kaimynine karalyste. Patyrę pralaimėjimus ir nusiaubti, jie nesiklausė pranašų perspėjimų, tad priešų represijos jų atžvilgiu tik dar sustiprėjo.

Norėdami numalšinti prijungtą, bet maištaujančią karalystę, dalį jos gyventojų užpuolikai ištremdavo į kitas žemes, o jų vieton atkeldavo žmones iš dar kitų žemių. Tremtis mūsų laikais - tai atstūmimas, bet kokios rūšies skausmas, netektys. W. VanGemerenas gan nemažai kalbėjo apie tremtį. Anot jo, tremtis - tai būdas pažadinti mūsų dėmesį, galimybė atnaujinti santykius su Dievu. Galimybė vėl pažvelgti į savo skurdų vidinį gyvenimą ir imti tai keisti artinantis prie Jo. Tai pasišventimo Viešpačiui ugdymas. Pranašas Izaijas kviečia apsivalyti ir liautis daryti pikta bei mokytis daryti gera. Per tremtyje patiriamą kančią, netektis, skausmus, išsižadėjimus mokomės paklusnumo sekti Viešpačiu ir grįžti namo. Todėl tokį metą galima įvardinti ir kaip pozityvų bei atrasti jėgų tremtyje net džiaugtis, įvertinant šį laiką kaip galimybę tikriems vidiniams pokyčiams.

Atsitiktinis dvasinis augimas

Mums reikalingi pasikeitimai, kurie skatintų mus grįžti namo. Todėl svarbu pamatyti, kalbėjo W.VanGemerenas, jog atsitiktinis dvasinis augimas norimų rezultatų neduoda. Būtina suprasti, kuo viliesi tapti būdamas Kristaus sekėjas. Tačiau dažnai mes nenorime Juo sekti ir patiriame tremtį, kaip ir žmonės Izaijo laikais. Tremtyje įmanomas pasikeitimas, kaip kad ir dykumą Dievas gali paversti žaliuojančiais sodais ir miškais (apie tai kalba Izaijas 32 sk.). Atgaila, pasitikėjimas Dievu, naujas pasišventimas yra kelio namo ženklai.

Sekdamas paskui Jėzų gali likti ir vienas, tenka eiti savęs išsižadėjimo keliu. Dievas nori, kad mes gyventume tikinčiojo gyvenimą, ir kad tikėjimu gyventume ne vieną akimirką, bet visą gyvenimą. Todėl svarbu vėl ir vėl pasitikrinti, ar negrįžome prie senojo savo kelio, ar pasiduodame Šventosios Dvasios krypčiai. Dievas ieško žmonių, kurie nuolat ugdytų savo asmeninius santykius su Dievu sekdami Jėzaus pavyzdžiu.

Modernios stabmeldystės formos

Įsiminė prof. W. VanGemereno pastabos apie šiuolaikines stabmeldysčių formas. Vystantis technologijoms, kalbėjo svečias, mūsų santykiai linkę tapti paviršutiniški. Mūsų laikais technologija dažnai virsta mūsų „teologija", dvasiniu mokymu, žadančiu mums suteikti visa, ko reikia. Siekdami vis daugiau įtakos, galios, vis mažiau susimąstome, kokie mes. Taikliai buvo pastebėta, jog asmeninio šventumo sąvoka nepastebimai dingo iš didelės daugumos krikščionių sąmonės. Tačiau net ir įvaldę įvairias technologijas, mes negalime kontroliuoti visko ir tuo pat metu išlaikyti vidinę ramybę.

Dievui nereikia mūsų aukų, darbų, jei mūsų širdys linkusios paleistuvauti (Iz 1, 21), t.y. kai mus užvaldo troškimas turėti daugiau daiktų, pinigų, valdžios, kai norai darosi nebekontroliuojami. Dorumo ir šventumo stokos nekompensuoja jokie pinigai ar įtaka. Apmaudu, tačiau net ir santykiai su Dievu linkę virsti vartotojiškais santykiais. Daromės skurdūs savo širdyse. Neradę saugumo Dieve, negalime jo suteikti ir kitiems žmonėms, apgailestavo W. VanGemerenas.

Žmonių polinkiai ir Dievo ištikimybė

Per seminarą galima buvo ne kartą išgirsti svečią kalbant apie žmonių polinkį vengti Dievo ir siekti savo planų. Taip pat - apie būtinybę keisti šį įprotį. Guodė žinia apie Dievo pasišventimą ir kantrybę gelbstint žmones bei kantriai laukiant jų.

W. VanGemerenas atkreipė dėmesį į ryškų kontrastą tarp žmonių ir Dievo: žmonės - nutraukiantys santykius, Dievas - atperkantis. Žmonės - susižavintys įvairiais planais, jėgos ir įtakos „žaidimais". Dievo planai išlieka ilgam. Vietoje tikėjimo esame pilni tik laikino entuziazmo. Viešpats pašaukė mus būti romius, o mes taip susirūpinę daugeliu dalykų, pasidavę karštligiškam bėgiojimui užuot buvus Dievo artume. Izaijo laikais Dievas taip pat kaip ir šiandien laukė, kad Jo tauta ateitų pas Jį. O jie ieškojo pagalbos Egipte. Tačiau Dievas nepaliauja mums kartoti: „Sek mano Sūnumi". Jėzaus didžiausias siekis buvo vėl būti su Tėvu, vykdyti Jo valią. Kristų nukryžiavo, palaidojo, bet trečią dieną Jis prisikėlė. Dėl Jo paklusnumo šiandien mes turim gyvenimą.

Net ir maištavusiems savo vaikams tremtyje Dievas per pranašą siunčia paguodą: Sustiprinkite suglebusias rankas ir klumpančius kelius. Sakykite išsigandusioms širdims: Būkite drąsūs ir nebijokite. Štai jūsų Dievas atkeršys ir atlygins. Jis ateis ir išgelbės jus (Iz 35, 34). Jis atstatys sugriautą Jeruzalę, atstatys žmonių ir savo tarpusavio santykius: Aš mačiau jos kelius ir Aš gydysiu bei vedžiosiu ją, suteiksiu jai ramybės ir paguodos (Iz 57,18).

Dievas laukia vaikų, kurie pasiliktų su Juo net ir nesulaukę greito Jo atsakymo ar problemos išsprendimo. Jis nenori mūsų klusnumo, panašaus kaip šuniukų ar kačiukų, ir sekimo tik dėl kažkokios naudos. Net kai mums skauda, mes, Dievo vaikai, galim pasitikėti savo dangiškuoju Tėvu. Net tremtyje galime giedoti Jam.
 
Priklausomybė nuo Dievo

Tremtis - tai Dievo būdas pasukti mus iš to kelio, kuriuo patys norime eiti, į tą, kuriuo Viešpats nori mus vesti. Ir tremtis nesibaigia, kol mes išvystam Dievo šlovę, kalbėjo W. VanGemerenas. Jo cituota Dž. Edvardso mintis - „Ne išvydus nors truputėlio dieviškos šlovės, negali būti kalbos apie tikrą meilę Dievui“ - padėjo aiškiau suprasti mūsų priklausomybę nuo Dievo. Viešpats nesidalina savo šlove - t.y. niekas kitas jos negali prisiimti sau. Mums reikia, kad Dievo šlovė paliestų mus ir suteiktų naują kryptį. Būtent tai padeda ištverti tremtį. Tai ilga ir skausminga kelionė, kai palikdami savo pastangas įtikti žmonėms stengiamės vis labiau patikti dangiškajam Tėvui.

Izaijas rašo apie didžiulį Dievo sumanytą išgelbėjimo ir atnaujinimo planą, ir mes esame to dalis. W. VanGemerenas taip pat ragino džiaugtis Dievo gerumu ir Jo kūrinija dabar, tuo pat metu suprantant, jog laukiame naujos, kur kas šlovingesnės kūrinijos.

Koks turi būti Dievo pasiuntinys?

Daktaras W. VanGemerenas pastebėjo, jog ne visi, lankantys bažnyčias žmonės kasdien gyvena su Dievu. O kitus kviesti į dangiškus Tėvo namus gali tik tas, kuris visų pirma pats yra patyręs ir atradęs namus. Esame Kristaus ambasadoriai, pasiuntiniai, kuriuos daugelis linkę nurašyti, nepriimti. Patys taip pat galime nupiginti Evangeliją, kuriai atstovaujame, o nevertėtų, nes ji brangesnė už milijonines kad ir geriausių valiutų sumas. Tai laisvės Evangelija, Dievo išteisinimo Evangelija, šlovės ir teisumo Evangelija.

Įdomi buvo daktaro VanGemereno įžvalga komentuojant Izaijo 53 skyrių. Paprastai šis skyrius suprantamas kaip pranašystė apie Kristų, Jo kančią bei šlovę. Svečias šią interpretaciją išplėtė: Izaijas šioje vietoje rašo apie visų Dievo pasiuntinių kančią ir išaukštinimą. Taigi tai kalba ir apie to meto Dievo tarnus, ir apie Kristų, ir apie mūsų dienų Viešpaties tarnus.

Nagrinėdamas Izaijo 61 skyrių, W. VanGemerenas kvietė atkreipti dėmesį į įvaizdžius, pagal kuriuos, sekant Kristų, mūsų (o ir kitų) gyvenimas gali keistis. Viešpats siunčia savo tarnus gydyti tuos, kurių širdys sudužusios (išgydymas). Taip pat tai - laisvės įvaizdis (skelbti belaisviams išlaisvinimą ir kaliniams atidaryti kalėjimą), naujo drabužio, kaip naujo dovanojamo orumo, įvaizdis (įteikti liūdintiems Sione grožybę vietoj pelenų, džiaugsmo aliejaus vietoj gedulo, gyriaus drabužį vietoj apsunkusios dvasios (Iz 61, 3), išgelbėjimo drabužį, teisumo apsiaustą, papuošalus ant galvos (10 eil.).

Esame Naujosios Sandoros tarnai, siunčiami nutiesti kelią Viešpaties antrajam atėjimui bei pašalinti kliūtis. Tomis kliūtimis kartais tampame mes patys, todėl svarbu siekti, kad būtume vis labiau keičiami į Jo paveikslą. Dievo pasiuntiniams turėtų rūpėti, kad visi žmonės išvystų Dievo šlovę. Dangiškasis Tėvas ieško savo pasiuntinių, susitelkusių į Jo žodį, suprantančių savo misiją, nebijančių kančios ir pažeminimų, vertinančių Dievo išteisinimą labiau už žmonių palankumą.

Kristaus meilė tegul valdo mus

Minint Viešpaties prisikėlimą, daktaras W. VanGemerenas kvietė prisiminti mūsų gyvenimo laikinumą. Remdamasis 90 psalme, kurioje apdainuojamas gyvenimo trumpumas (žmogaus gyvenimas lyg žolė) svečias atkreipė dėmesį į gyvenimo apgaulingumą: dažnai esam įsikabinę iliuzijos, jog čia, žemėje, gyvensim amžinai. Todėl suprasdami, jog esam mirtingi, turėtume ieškoti perspektyvos, kuri padėtų teisingai gyventi kas dieną. Willemas VanGemerenas kaip pavyzdį paminėjo apaštalą Paulių ir jo vidinę nuostatą, kurią jis išsakė Korinto bažnyčiai. Nors kad ši bažnyčia gimtų ir bręstų Paulius paaukojo daug jėgų, rūpesčio ir laiko, toji, jam išvykus, ėmė klausyti kitų, klaidinančių mokytojų. Tačiau Paulius nusprendė nepykti, nekeršyti, o toliau su meile kalbinti juos, į pirmą vietą iškeldamas Dievo meilę, o ne savas ambicijas. Antrame Laiške korintiečiams jis rašo: Nes Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. O Jis mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet Tam, kuris už juos mirė ir prisikėlė (2 Kor 5, 14 15).

Paulius į savo gyvenimą žiūrėjo per prisikėlimo prizmę (2 Kor 1, 810). Taip ir mes Kristuje turime mirti sau, kad patirtume prisikėlusio naujo kūrinio gyvenimą. Kokia praeitis bebuvo, - ji tik praeitis. Visa, kas sena, praėjo, štai visa tapo nauja. Taigi kiekvieną dieną turime galimybę gyventi naują gyvenimą.

Willemas VanGemerenas baigdamas trumpai išsakė pagrindines seminaro mintis:
• Priimkite kvietimą, kurį Dievas siūlo: naują gyvenimą Kristuje.
• Skirkite laiko savo vidiniam atsinaujinimui.
• Gerbkite Viešpaties vardą.
 • Džiaukitės Dievo kūrinija laukdami naujos kūrinijos.
• Laukite Viešpaties ir džiaukitės Jo gerumo ženklais.
• Ugdykitės visuotinę perspektyvą: didžiulė misija, mažas žmogus.
• Gyvenkite Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo jėga.

Gyvenimas čia, žemėje - tai iš tiesų egzistencija tremtyje. Tačiau mes turime nuostabią viltį - grįžti į laukiančio ir mylinčio dangiškojo Tėvo namus. Išlaikykime ją.
Bendrinti: