Gyvas Dievas – gyva viltis

Apmąstymai pagal 42 psalmę

Garsus praėjusio šimtmečio amerikiečių aktyvistas, baptistų pastorius Martinas Liuteris Kingas, nužudytas 1968 m., savo pamoksle „Sudužusios viltys“ užduoda  jautrų klausimą, kaip gyventi, kai mūsų ilgai puoselėtos svajonės neišsipildo. „Kaip tokiomis aplinkybėmis turėčiau elgtis?“ Kai kas tokiu atveju tiesiog užsisklendžia savyje. Anot Liuterio Kingo, tokie žmonės „nustoja kovoję gyvenimo kovoje, praranda susidomėjimą gyvenimu ir bando nuo jo pabėgti, pasirinkdami  abejingumą. [...] Jie pernelyg abejingi, kad galėtų mylėti, ir pernelyg stokojantys aistros, kad galėtų nekęsti, indiferentiški džiaugsmo patyrimui ir per šalti sielvartui. Šie žmonės nei gyvi, nei mirę – jie tiesiog egzistuoja. Jų akys nepastebi mus supančio grožio, jų ausys nejautrios įstabios muzikos garsams, jų rankos nesugeba reaguoti net į žavų mažo vaikelio prisilietimą. Juose nebeliko nieko gyvo, tik niūrus egzistavimas. Neišsipildžiusios svajonės pastūmėjo juos į cinizmą...“

Žmogus, kurio balsą girdime 42 psalmėje, taip pat puoselėja svajonę dar kartą apsilankyti Viešpaties namuose ir vėl patirti Jo artumą: Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje? (Ps 42, 2). Akivaizdu, kad dėl tam tikrų aplinkybių jis to padaryti negali. Galbūt jį pakirto liga, taip sužlugdydama jo planus pagaliau aplankyti šventą vietą, o gal jis ištremtas kartu su savo tėvynainiais toli nuo namų ir dabar priverstas giedoti Viešpačiui svetimoje žemėje (Ps 137)?

Nors ir susiklosčius nepalankioms, netgi jam priešiškoms aplinkybėms, psalmės autorius anaiptol nėra cinikas. Jis nepasiduoda pagundai užsisklęsti savyje ir niekuo nebepasitikėti, netampa šaltas ir abejingas. Jis vis dar gyvas – vadinasi, turi viltį. Vienas išmintingas žmogus pasakė: Iš tikrųjų žmogus gyvųjų draugėje turi viltį: verčiau būti gyvu šunimi, negu negyvu liūtu! (Ekl 9, 4).

Psalmės autoriaus situaciją apsunkina aplinkinių priešiškumas. Matydami jo širdgėlą, aplinkiniai nepraleidžia progos ant jo žaizdų dar pabarstyti druskos: Kurgi tavo Dievas? Įžūlūs ir pasitikėdami savimi jie jaučiasi padėties šeimininkai, galintys be gailesčio drabstytis užgauliojimais. Ką išgyvena žmogus, atsidūręs sunkioje padėtyje, nesulaukdamas aplinkinių užuojautos, be vilties sulaukti net menkiausio padrąsinimo? Viskas, ką išgirsti: „Jei tau taip blogai, tai kur tavo Dievas? Kodėl Jis tau nepadeda, neišvaduoja tavęs iš tavo ligų ar nepritekliaus?“

Tokių kandžių pastabų sulaukė ir pats Kristus. Pranašas Izaijas, žvelgdamas į ateitį, Jį apibūdino kaip skausmų vyrą, apsipratusį su negalia, tokį, „kuris prieš žmones užsidengia veidą“ (Iz 53, 3). Toks buvo Jėzus savo paskutinėmis akimirkomis. Kabėdamas ant kryžiaus, tamsiausiomis savo vienatvės, sielvarto ir pažeminimo akimirkomis Jis sulaukė aplinkinių patyčių: Še tau, kuris sugriauni šventovę ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus! <...> Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes Jis yra sakęs: ‘Aš – Dievo Sūnus’ (Mt 27, 40. 43). Tas pats balsas, kupinas nuožmumo ir neapykantos, nuskamba vėl... Regis, pergalė besityčiojančių praeivių pusėje. Jie tarsi jau įrodė tai, ką norėjo, – jokiam Dievui tu nerūpi. Tavo puoselėta viltis sulaukti pagalbos iš Dievo – tik graži iliuzija, kuri tau nepadės čia, atšiauriame ir tau priešiškame pasaulyje. Pasaulyje jūsų priespauda laukia... (Jn 16, 33) – šie Jėzaus žodžiai tampa aktualūs kaip niekada.

Kenčiu lyg kaulus laužant, priešai tyčiojasi iš manęs, kasdien klausdami: „Kur yra tavo Dievas?“ (Ps 42, 10). Nenuostabu, kad tokių aplinkybių bei jas skatinančių balsų apsuptyje mintis, kad Dievas tave užmiršo, ima kirbėti vis labiau, po truputį gramzdindama psalmininką į depresijos liūną: Mano Dieve, mano siela liūdi manyje. Prisimenu Tave iš Jordano šalies ir Hermono, nuo Micaro kalno. Gelmė šaukia gelmę, vandeniui triukšmingai krintant; Tavo bangos ir vilnys per mane liejas (Ps 42, 6–7). Tai, apie ką mes mąstome, veikia mūsų emocijas. Mintys, jog esi mylimas ir reikalingas kitiems, pakelia dvasią, skatina judėti į priekį. Ir atvirkščiai, mintis, kad esi užmirštas ir nereikalingas, gali pastūmėti į neviltį.

Čia psalmininko jausmus perteikia net ne liūno, o siaučiančios jūros paveikslas. Tie, kas yra skendę jūroje, žino, kokia beviltiška atrodo kova su didelėmis bangomis. Kurį laiką bandai joms priešintis, tačiau jėgos nelygios. Suvokus, jog pačiam išsikapstyti nepavyks, apima neviltis ir panika, dėl kurios netenkama ir pačių paskutinių jėgų... Kova su užplūdusiais nevilties ir liūdesio jausmais gali priminti kapanojimąsi giliuose vandenyse, tarp didelių bangų, nešant srovei. Tačiau, kai jau ima atrodyti, jog kova pralaimėta, kad tuojau panirsi visam laikui, kažkur giliai sieloje nuskamba priminimas: „Aš dar šlovinsiu Jį, savo Gelbėtoją, savo Dievą.“

Kažkada girdėjau žmogaus, kuris ežere, nuplaukęs pernelyg toli, suvokė, kad jam nebeliko jėgų grįžti į krantą, pasakojimą. Tą akimirką, kai atrodė, jog viskas baigta, nuleidęs kojas jis netikėtai palietė dugną – pasirodo, kaip tik toje vietoje buvo sekluma. Psalmės autorius, atsidūręs ties nevilties riba, junta, kad jo kojos atsirėmė į kietą paviršių. Ne viskas taip tamsu ir juoda. Tamsios mintys ir jų paveiktos emocijos gali iškreipti žmogaus požiūrį į tai, kas vyksta iš tiesų. Apimtas nevilties ir panikos, jis net nepagalvoja apie po juo esančias rūpestingo Dievo rankas, pasiruošusias jį, grimztantį, iškelti iš gelmių.

Psalmininko maldoje susilieja du balsai: širdgėlos ir vilties. Širdgėlos – dėl įtampos tarp giliausių jo troškimų ir fizinių ar geografinių apribojimų, kurie neleidžia šiems troškimams išsipildyti čia ir dabar. Vilties – nes, kol gyvas Kūrėjas, bus gyva ir viltis. Net Jobas, žmogus iškentęs bene didžiausias kančias istorijoje, atsidūręs, atrodytų, itin beviltiškoje situacijoje – praradęs viską, ką tik galima prarasti, – liedamas savo širdgėlą ir vidinį skausmą sugeba ištarti: Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale Jis pakils kaip liudytojas žemėje. Net kai liga jau bus suėdusi mano odą, savo kūnu matysiu Dievą. Matysiu Jį savo, o ne kieno kito akimis! To trokšta širdis mano krūtinėje! (Job 19, 25–27).

Panašius vilties atgarsius išgirstame ir psalmininko maldoje. Nepaisant vidinės įtampos ir neigiamų emocijų proveržio, psalmininko širdyje visgi nelieka vietos cinizmui. Nors jo giliai puoselėjamos svajonės neišsipildo čia ir dabar, paskutiniai žodžiai yra vilties žodžiai. Net ir nesulaukęs aplinkinių padrąsinimo ir paramos, psalmininkas drąsina save pats: Turėk viltį Dieve.

XVII amžiaus anglų rašytojas bei pamokslininkas Džonas Bunjanas savo garsiame veikale „Piligrimo kelionė“ aprašo alegorinę dviejų piligrimų kelionę į dangiškąjį miestą. Viename epizode jiedu išklysta iš kelio ir atsiduria milžino, vardu Nusiminimas, teritorijoje. Šis veikiai juos suima bei įkalina Abejojimo Pilyje. Milžinui talkina jo žmona Pasitikėjimo Stoka. Jos pamokytas, milžinas sumuša kalinius ir bando nupiešti gyvenimą juodžiausiomis spalvomis. „Kam gi jums benorėti gyventi, jei gyvenimas teikia tiek daug kartaus skausmo?“ – šiais žodžiais Nusiminimas bando įstumti juos į neviltį, pasiūlydamas jiems vieną išeitį – savižudybę. Išvargintą tamsiausių minčių Krikščionį (toks yra vieno iš piligrimų vardas) palaiko tik jo brolis pakeleivis, vardu Viltingasis. Kartą, jiems uoliai besimeldžiant, Krikščionis tarsi nubunda: „Koks aš kvailys, kad guliu dvokiančiame požemyje, kai puikiai galėčiau vaikščioti sau laisvas! Savo užantyje turiu raktą, vadinamą Pažadas, kuris, esu tvirtai įsitikinęs, gali atrakinti bet kurį Abejojimo pilies užraktą.“ Pasinaudojus Dievo pažado raktu, piligrimams pavyksta ištrūkti iš nelemtos pilies ir tęsti savo kelionę į Dievo miestą.

Mūsų perskaitytos psalmės autorius suvokia aiškų neatitikimą tarp jo taip trokštamų dalykų bei tikrovės, ir šis suvokimas verčia jį nusiminti. Tačiau tuoj pat, atrodo, jau atsidūręs ant Abejojimo Pilies slenksčio, jis atsisako į ją įžengti. Kaip Jobas, jis skuba priminti sau, kad jo Dievas ne tik gyvas, bet ir Gelbėtojas. Šį Gelbėtoją jis dar pašlovins.

Kol esu gyvas, yra viltis. Ne, veikiau, kol gyvas Dievas – gyva viltis. Aš dar šlovinsiu Jį, savo Gelbėtoją, savo Dievą.