Sekmininkai – Šventajai Dvasiai atvira bendruomenė

Kviečiame susipažinti su Lietuvos sekmininkų bažnyčia. Apie sekmininkus pasakoja Lietuvos Evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungos  vyskupas Rimantas Kupstys. 

 

Kaip kilo Sekmininkų judėjimas Lietuvoje? Kas buvo šios Bažnyčios įkvėpėjai?

Sekmininkų judėjimo ištakos – XIX a. pabaigoje Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose gimęs „Šventumo judėjimas“. Sekmininkų judėjimas kilo vienoje Biblijos mokykloje JAV, kai studentai mokėsi apie Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje ir Kristaus pažadą mokiniams atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri suteiks jiems jėgą liudyti Kristų visam pasauliui. Jie troško atsinaujinimo, meldėsi, ir Dievas pakrikštijo juos Šventąja Dvasia – studentai išgyveno Sekmines, ėmė melstis kitomis kalbomis – kaip rašoma ir Apaštalų darbuose. Kadangi dvasinis tautos troškulys buvo didelis, judėjimas gana greitai paplito, prasidėjo prabudimo susirinkimai, netradicinės pamaldos. Pats krikštas Šventąja Dvasia susijęs su Kristaus liepimu skelbti Evangeliją, todėl vienas iš argumentų, įrodančių, kad tai įvyko, buvo žmonių troškimas ją skelbti. Tai vienas Sekmininkų judėjimo bruožų – esame į misijas orientuota bažnyčia.

Į Lietuvą šį judėjimą atvežė ir šios bažnyčios pradininku tapo Petras Vėderis, kilęs iš Biržų krašto. Jis buvo tikintis žmogus, vėliau dirbo geležinkelių meistru Latvijoje. Tuometinė caro valdžia išleido potvarkį, kad žmogus, užimantis vadovaujančias pareigas, privalo išpažinti stačiatikių tikėjimą. P. Vėderis pasipriešino, išėjo iš darbo ir išvažiavo į užsienį. Atvykęs į JAV, pateko į Sekmininkų bendruomenę, tapo aktyvus jos narys ir buvo Dievo paragintas bei bažnyčios palaimintas skelbti žinią apie Šventosios Dvasios dovaną Lietuvoje. Kai 1911 m. P. Vėderis grįžo į Lietuvą, iš pradžių žmonės jo nesuprato, todėl jis nusivylęs išvyko atgal. Bendruomenė jį padrąsino, sakydama, kad jeigu tikrai nori sulaukti vaisių, reikia laiko, negalima iš karto pasiduoti. Tad 1912 m. jis vėl grįžo į tėvynę ir Biržuose nusipirko maldos namus.

Tuo metu Evangelikų reformatų Bažnyčioje rinkosi grupelė Dievo ieškojusių žmonių. Jie studijavo Šventąjį Raštą, meldėsi. Grupelės iniciatyva jau blėso, neliko entuziazmo, bet kaip tik tada atvyko Petras Vėderis, kuris iš naujo užkūrė tikėjimo ugnį. Tais pačiais metais bendruomenė buvo įregistruota tuometinėje carinėje Rusijoje, Sankt Peterburge. Turime 1937 metų istorinę nuotrauką, kurioje yra įamžinta 25 metų sukaktį švenčianti bendruomenė. Tuo laiku bendruomenėje buvo apie 120 narių. Jie jau darbavosi ne tik Biržuose, bet ir jų apylinkėse. 1939 m. sekmininkai buvo įregistruoti kaip Lietuvos mastu besidarbuojanti bendruomenė. Daugiausia jų veikla vyko Biržuose, Pasvalyje, Žagarėje, Rokiškyje, Šiauliuose, Kužiuose ir jų apylinkėse.

O Vilniaus istorija rutuliojosi kiek kitaip, nes Vilniaus kraštas tada priklausė Lenkijai. Čia dvasinis prabudimas atėjo per Lenkiją. Dvi jaunos misionierės atkeliavo į Vilnių ir nuo 1922 m. čia darbavosi. Susibūrė tikinčiųjų grupelė. Įdomu, kad vienas pirmųjų tos bažnyčios vadovų buvo mūsų buvusio vyskupo Ivano Panko tėvas. O Biržuose iki šiol Viešpačiui tarnauja Vėderio giminė.

Kaip išsaugojote savo tapatumą? Ar patyrėte persekiojimų sovietų okupacijos laikotarpiu?

Po Antrojo pasaulinio karo atėjusi tarybų valdžia uždraudė bendruomenei rinktis mieste. Tikriausiai manyta, kad taip užgesins ir sunaikins bendruomenę, tačiau atsitiko priešingai – bendruomenė pradėjo rinktis kaimuose, apylinkėse ir dar labiau išplito, rinkosi vienuolikoje Lietuvos vietų. Tai buvo pogrindinė, neoficiali veikla. Tarybų valdžia apskritai buvo nusiteikusi prieš Bažnyčią, o protestantiškos pakraipos bažnyčios buvo įrašytos į „juodąjį sąrašą“. Baptistai, sekmininkai laikyti vienais pavojingiausių. 1948 m. dalis sekmininkų prisijungė prie Baptistų sąjungos, nes šie buvo registruoti Tarybų Sąjungoje. Kita dalis liko pogrindyje.

Vilniaus Bažnyčios pastorius, buvusio mūsų vyskupo tėvas, tarybinės valdžios buvo ištremtas į Sibirą. Po jo atėjęs pastorius irgi gavo 10 metų kalėjimo. Vilniaus bendruomenė pogrindyje buvo iki 1967 m., kai, N. Chruščiovui mirus, valdžia leido nusipirkti dabartinių maldos namų pastatą.

1989 m. atkuriant sekmininkų judėjimą Lietuvoje, Sekmininkų bažnyčios atsiskyrė nuo Baptistų sąjungos. 1991 m. kaip atskira bendrija buvo įregistruota Lietuvos Evangelinio Tikėjimo Krikščionių Sąjunga (LRETKS). Tai buvo tikras laisvės, dvasinio prabudimo laikas, žengęs drauge su tautiniu judėjimu. Žmonės ieškojo Dievo, dvasinių pamatų atramų, nes sena ideologija sugriuvo. Į bažnyčią pradėjo eiti net buvę komunistai. Tai priminė Sauliaus, kuris jaunystėje persekiojo krikščionis, o vėliau tapo pagonių apaštalu Pauliumi, patirtį.

Kaip plačiai šiuo metu veikiate Lietuvoje? Kokias misijas vykdote?

Kai įsteigėme bendriją, ją sudarė 4 bendruomenės: Vilniaus, Biržų, Kėdainių ir Klaipėdos. Jei kuriame nors miestelyje pradeda reguliariai vykti pamaldos, yra įšventintas dvasininkas, vyksta svarbiausios apeigos – vandens krikštas ir Viešpaties Vakarienė, laikome, kad ten jau yra bendruomenė. Dabar tokių bendruomenių yra 23 ir dar apie 20 misijos taškų, kur nuolatos skelbiama Evangelija ir vyksta pamaldos.

Nuo pat bendrijos atkūrimo pradžios rūpinomės dvasinių tarnautojų rengimu. Todėl pirmas ir svarbiausias projektas buvo Vilniaus teologijos koledžo steigimas 1995 m., kuris iki 2015 m. tarnystei Viešpačiui paruošė 328 studentus – dauguma absolventų yra mūsų bažnyčių pastoriai ir tarnautojai.

Šalia mūsų bendruomenių veikia trys reabilitacijos centrai. Mes, sekmininkai, jau nuo pradžios darbuojamės su vargšais ir nuo priklausomybių kenčiančiais žmonėmis, gatvės vaikais... Reabilitacijos programoje laikomės principo, kad tik Dievas gali išlaisvinti žmogų iš priklausomybių. Žmogus raginamas skaityti ir apmąstyti Šventąjį Raštą, kad suprastų, jog jam gali padėti tik Dievas. Žmogui suteikiame visokeriopą pagalbą. Juk jis iš pradžių ateina tuščiomis: nebeturi nei maisto, nei rūbų, nei pinigų, nei sveikatos... Dažniausiai tai būna vieniši, apleisti žmonės, kuriems reikia gyvenamosios vietos, kur nusiprausti, pavalgyti.

Dievas mus pašaukė tarnauti ir kalėjimuose – dabar turime tris kapelionus. Be to, įkūrėme penkis Vaikų dienos centrus Biržuose, Vabalninke, Jonavoje, Pakruojyje, Pabradėje. Vaikai iš mokyklos ateina į centrą, pavalgo, ruošia namų darbus, žaidžia – būna užsiėmę iki vakaro. Ten darbuojasi tikintieji, todėl stengiamės, kad vaikai gautų ir dvasinio maisto, būtų sudėti tikėjimo pamatai. Tai mato, girdi ir tėvai, tad kai kurie iš jų pakyla iš nuosmukio.

Šie centrai daugiausia kuriami ir remiami bendruomenių iniciatyva. Bendruomenės lanko vargšus žmones, juos remia ir dvasiškai – maldomis. Tokie centrai daugiausia veikia savanorystės principu, bet turi ir mokamų darbuotojų. Dalis buvusių „reabilitantų“ dabar jau vadovauja centrams, tampa darbuotojais, jiems geriausiai sekasi suprasti besigydančius. Tad jau matome šios veiklos vaisius.

Mūsų bendrija yra viena iš Lietuvos Biblijos draugijos, kuri įkurta 1992 m., steigėjų. Pagrindinė draugijos užduotis – versti, leisti ir platinti Šventąjį Raštą ir kitą biblinę literatūrą, atlikti kitus projektus, susijusius su Dievo žodžio sklaida. Kaip Draugijos Direktorių Valdybos narys, manau, būtų gerai, jei „Tikėjimo žodžio“ bendrijos specialistai glaudžiau bendradarbiautų su Draugija. „Tikėjimo žodžio“ parengtas Biblijos vertimas užėmė svarbią vietą ir yra palaimimas daugeliui tikinčiųjų. Esame nedidelė tauta ir mūsų pajėgos nedidelės, todėl bendradarbiavimas atneštų gerų vaisių ateityje.

 

Kaip apibūdintumėte savo tapatybę? Kuo sekmininkų teologija ir struktūra skiriasi nuo kitų reformuotų bažnyčių ir Romos katalikų?

Mes remiamės Šventuoju Raštu ir stengiamės jį maksimaliai priimti ir pritaikyti šiam laikui. Lietuvos valstybės požiūriu, esame netradicinė bažnyčia, nepriklausome toms devynioms tradicinėms, kurios privalo turėti ne mažiau kaip 300 metų istoriją, pripažinimą. Tad kol kas esame netradicinė evangeliška religinė bendruomenė, turinti 100 metų istoriją.

Išskirtinis Sekmininkų sąjūdžio bruožas – dėmesys Šventosios Dvasios ir Jos dovanų veikimui Bažnyčioje. Kai kurios konfesijos tiki, kad Šventosios Dvasios atsiuntimas įvyko Sekminių dieną, vieną kartą, ir buvo skirtas apaštalų laikams. Mes manome, kad tai nepagrįsta Dievo žodžiu – Dievas neatšaukė savo pažado atsiųsti Šventąją Dvasią. Žmonės prašė, ir Dievas davė. Šiandien charizmatinis judėjimas jau išplitęs ir kitose bendruomenėse bei denominacijose. Pirmasis Šventosios Dvasios krikšto ženklas – kalbų dovana, bet gaunamos ir kitos dovanos – kalbų aiškinimas, pranašavimas, išmintis, gydymas, dvasių skyrimas, vadovavimas ir kt. Visos jos skirtos Bažnyčios dvasiniam ugdymui.

Nesame prisirišę prie kažkokių ypatingų apeigų ir liturgijos. Gal šimto metų istorija per trumpa, kad jos susiformuotų, kita vertus, visais būdais kovojame prieš sustingimą, todėl nenorime prisirišti prie formos, nes žinome, kad kai tik forma pradeda sustingti, Dvasia pasitraukia. Tad čia vyksta nuolatinis konfliktas: suprantame, jog be formos neįmanoma, ir kartu stengiamės, kad forma mūsų nevaldytų.

Krikštijame suaugusius žmones, kurie jau yra dvasiškai atgimę ir atsigręžę į Dievą. Amžiaus ribos nenustatome, bet žmogus turėtų būti sąmoningas. Tai gali būti ir 12–13 metų paaugliai. Mažų vaikų mes nekrikštijame. Vandens krikštas yra viešas liudijimas ir to, kas įvyko žmogaus širdyje, patvirtinimas. Nemanome, kad krikštas išgelbsti žmogų, bet tai yra tiesa, kurią Viešpats liepė vykdyti, ir logiška dvasinio atgimimo pasekmė. Tai ir priklausymo vietinei bendruomenei ženklas. Žmogus pats sau vienas negali tinkamai dvasiškai augti.

Kaip manote, ar sekmininkus nuo kitų reformuotų bažnyčių ir Romos katalikų bažnyčios daug kas skiria, ar daugiau vienija?

Sakyčiau, kad Šventasis Raštas, jo leidyba ir platinimas yra viena ekumeninio bendradarbiavimo sričių, nes jis yra visų krikščioniškų denominacijų pagrindas. Biblijos draugijoje artimai bendradarbiauja Katalikų, Stačiatikių, Sentikių, evangelikų Liuteronų, evangelikų Reformatų, Baptistų, Sekmininkų ir Septintosios dienos Adventistų bažnyčios. Taip pat asocijuoto nario teisėmis dalyvauja Laisvųjų krikščionių bažnyčia.  

Žinoma, skiriasi bažnyčių kanonai. Pavyzdžiui, mes, skirtingai nuo Romos katalikų ir stačiatikių, laikomės pirmojo Kanono knygų, o Katalikų bažnyčia pripažįsta ir antrojo Kanono knygas. Dėl to nuo seno vyksta diskusijos. Tačiau džiaugiamės, kad visi galime skaityti tą pačią Bibliją ir naudoti tą patį vertimą. Tai padeda mums geriau suprasti vieni kitus ir pašalina nereikalingus tarpdenominacinius barjerus.

Vis dėlto skiriasi mūsų požiūris į Išganymo doktriną. Mes, evangelikai, tikime, kad žmogų išgelbsti vien Dievo malonė per tikėjimą į Jėzų Kristų, ir daugiau niekas. Tarp konfesijų tebevyksta diskusija, kiek žmogus turi įdėti pastangų dėl išganymo, kiek vertinami jo darbai... Mes manome, kad po žmogaus mirties išganymo klausimas nediskutuotinas, jo negalima pakeisti, o tradicinės bažnyčios tvirtina, kad žmogaus išganymui galima daryti įtaką. Šiais klausimais sutarti, manau, nepavyks. Gal šie skirtumai reikalingi tam, kad galėtume vieni kitus „užaštrinti“ arba mesti iššūkį vieni kitiems, kad ieškotume tiesos, nes tiesa yra viena, nors gal ir žvelgiame į ją iš skirtingų pusių? Manau, kad mūsų tarpusavio diskusija yra prasminga. Turime bendradarbiauti, kovodami dėl moralės, šeimos ir krikščioniškų vertybių puoselėjimo Lietuvoje.

Kokias matote galimybes skelbti evangeliją Lietuvoje?

Prieš 20 metų, Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, žmonės buvo ištroškę dvasinių dalykų, todėl krikščioniškuose renginiuose dalyvaudavo minios. Žmonės rinkdavosi parkuose, stadionuose. Taip vyko dvasinis švietimas, Evangelijos skelbimas. Vėliau buvo laikas, kai žmonės metėsi į verslus, religija jų nebedomino, svarbu buvo pinigai, darbas, karjera. Susidomėjimas ir Dievo ieškojimas nuslopo. Galvojome, kad taip viskas ir liks...

Tačiau 2009–2010 m. „Siemens“ arenoje vyko evangelizacinis renginys, kurį vedė iš Anglijos atvykęs evangelistas Davidas Hathaway. Jis ragino išsinuomoti didžiausią salę mieste. Nors mes dvejojome ir siūlėme nuomotis tūkstančio vietų salę, evangelistas neatlyžo: „Nėra čia ko – aš jau senas ir nežinau, ar kitą kartą galėsiu atvykti, tad rinkimės didžiausią.“ Šio žmogaus tikėjimas paskatino mus jo paklausyti, ir „Siemens“ arena abu renginio vakarus buvo pilna. Po metų jis grįžo, ir tada dalyvavo dar daugiau žmonių. Supratome, kad dvasinis alkis ir Dievo troškimas žmonių širdyse išliko. Matome, kad reikia toliau organizuoti renginius ir žmonėms skelbti Evangeliją.  

        2013 metais Sekmininkų sąjungos vadovybė patvirtino atnaujintą misiją ir viziją artimiausiems 20 metų. Sąjungos misija – sujungti bažnyčias evangelijos skelbimui. Vizija – nuo 2013 m. iki 2033 m. kiekviename Lietuvos mieste ir gyvenvietėje, kurioje yra daugiau nei 1000 gyventojų, įsteigti bažnyčią arba misijos tašką. Tokių vietovių yra 150.

Vienas iš paskutinių Viešpaties ženklų – prabudimas tarp Lietuvos romų. Šie žmonės labai atviri Evangelijai – jau yra atgailaujančių ir lankančių mūsų bažnyčių susirinkimus. Beveik visose romų gyvenvietėse (ne tik Vilniuje, bet ir Panevėžyje, Jonavoje, Kaune, Visagine, Eišiškėse) matomas šis judėjimas. Norėtųsi, kad vietinė valdžia ne trukdytų, bet palaikytų mūsų tarnystę. Svajojame, kad romų tauta paliktų savo seną prigimtį ir taptų palaiminimu kitiems. Tad kviečiame ir kitas evangelines bažnyčias bendradarbiauti.

Tikime, kad vienintelis atsakymas žūstančiai tautai ir griūvančiam pasauliui, linkstančiam į susinaikinimą, yra Dievas. Mes, krikščionys, turime išnaudoti visas galimybes.

 

Parengta ir papildyta pagal Monikos Midverytės interviu www.bernardinai.lt

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“ Nr. 5 (447), 2016 m.

Bendrinti: