Kaip kalbėti apie lytiškumą

Prieš kurį laiką Vilniaus krikščionių gimnazijos kvietimu išklausiau puikią paskaitą apie lytiškumą ir vaisingumą, skirtą į ankstyvąją paauglystę įžengusių vaikų tėvams, kurią vedė Natūralaus šeimos planavimo asociacijos vadovė Elena Kosaitė-Čypienė. Sužavėjo lektorės profesionalumas ir nuoširdumas, gebėjimas išlaikyti klausytojų dėmesį ištisas dvi valandas. Ne mažesnį įspūdį man paliko pati programa „Mano vaisingumas yra svarbus“, su kuria supažindino Elena Kosaitė-Čypienė. Nė neįsivaizdavau, kad galima taip profesionaliai, pedagogiškai, kūrybingai ir jautriai palydėti vaikus į paauglystę, juos ugdyti.

Programos „Mano vaisingumas yra svarbus“ (angl. „My Fertility Matters“) pradininkė yra medicinos mokslų daktarė Elisabeth Raith-Paula. Ji 1999 m. Vokietijoje pradėjo vesti lytiškumo ugdymo seminarus mergaitėms, o vėliau atsirado seminarai ir berniukams. Pasakojimai apie seminarus ėmė sklisti iš lūpų į lūpas visoje Vokietijoje. Netrukus ši krikščioniškomis vertybėmis pagrįsta lytiškumo ugdymo programa (be jokios reklamos!) išplito į daugelį šalių: šiuo metu programos renginiai jau vyksta visuose 6 žemynuose, 25 valstybėse (įskaitant ir Lietuvą). Programos renginiuose per 25 metus jau dalyvavo daugiau kaip 1 milijonas vaikų, jų tėvų ir mokytojų visame pasaulyje.

Elena Kosaitė-Čypienė mielai sutiko duoti interviu ir plačiau papasakoti apie šią programą.

Elena, esate lietuvių ir švedų filologijos bakalaurė ir teisės magistrė, tačiau užsiimate neformaliuoju ugdymu: mokote suaugusiuosius ir paauglius pažinti savo kūną ir vaisingumą. Kas lėmė tokį jūsų pasirinkimą?

Prieš 20 metų pati mokiausi natūralaus šeimos planavimo, nes mano šeimai tai buvo aktualu. Išmokusi ir suvokusi, kaip tai vertinga, ėmiau pasakoti draugėms, o šios savo draugėms. Taip ši žinia ėmė po truputį plisti. Daugelį metų mokiau suaugusius žmonės pažinti savo kūną, o kiekvienų mokymų metu girdėdavau klausimą: „Kodėl mes apie tai išgirdome tik dabar, kai jau susiformavę mūsų įpročiai, vertybės? Kaip būtų buvę gerai, jei visa tai būčiau išgirdęs paauglystėje, kai dar tik budo mano lytiškumas, mano svajonės apie meilę, būsimą šeimą...“ Taip kilo noras mokyti paauglius, ieškojome tinkamos programos. Studijuodama natūralų šeimos planavimą Vokietijoje, išgirdau apie lytiškumo ugdymo programą „Mano vaisingumas yra svarbus“, skirtą paaugliams, ir susipažinau su jos autore, profesore Elisabeth Raith-Paula, kuri jau 25 metus dirba pagal šią programą. Pradėjome bendradarbiauti.

Papasakokite plačiau, kaip jums sekėsi, kuo ypatinga jūsų programa?

Pagal programą „Mano vaisingumas yra svarbus“ Lietuvoje pradėjome dirbti 2017 m. Iš pradžių buvo kiek sunkiau, bet dabar mums jau nebereikia įrodinėti, kad ši programa tikrai gera – Vilniuje mažai bėra mokyklų, kuriose nebūtume vedę seminarų. Jau esame sukaupę didelę vaikų mokymo apie lytiškumą patirtį, todėl mūsų patarimų prašoma ir rengiant įvairias naujas programas mokykloms. Šiuo metu mūsų programa jau pasiekia 10 proc. visų 10–12 m. amžiaus Lietuvos vaikų. Tai didžiulis skaičius, turint omenyje, kad programą pateikiame ne didelei auditorijai, o mažoms grupelėms.

Mes tikime, kad „Mano vaisingumas yra svarbus“ – tai programa, kuri iš tiesų keičia visuomenę, paliesdama tiek vaikų, tiek tėvų širdis. Tarkim, Joniškio mieste dvejus metus iš eilės vedėme seminarus visoms 4-oms ir 5-oms klasėms. Vadinasi, tą pačią žinią išgirdo visa šio amžiaus karta. Būtų įdomu, jei sociologai ar edukologai po kažkiek metų ištirtų, kokią įtaką turėjo toks švietimas – patyrinėjus miestelio atmosferą, nusikalstamumą, skyrybų skaičių, nepilnamečių nėštumus. Mes tikime, kad ši lytiškumo ugdymo programa yra indėlis į vaikų ir mūsų visų geresnę ateitį. Nes kiekvienas 5-ių valandų susitikimas padeda vaikui kurti ateities viziją: koks aš esu dabar ir koks norėčiau būti ateityje?

10–12 m. vaikams seminarai vyksta atskirai: mergaičių seminaras vadinasi „Ciklo šou“, o berniukų – „Agentai vykdo misiją“. Neseniai pradėjote rengti susitikimus vyresniems mokiniams – 15–19 m. jaunuoliai dalyvauja seminare „Tiesa ir drąsa“.

Mūsų programai jau 25 metai, ir visą šį laiką ji auga, evoliucionuoja, priklausomai nuo nuotaikų visuomenėje, nuo vaikų ir tėvų lūkesčių, nuo naujausių mokslinių atradimų. Kai prieš 8-erius metus Latvijoje pirmą kartą išgirdau Elisabeth Raith-Paulą, supratau, kad mus sieja panaši patirtis – jos darbas prasidėjo nuo prašymo papasakoti apie lytiškumą vaikams. Pradžioje mamos paprašė pakalbėti su jų dukromis, vėliau pačios prašė tokio susitikimo. Elisabeth prisimena savo pirmąją paskaitą tėvams, kuri užsitęsė iki vėlumos: žmonių širdys iki ašarų buvo sujaudintos, nes buvo sujudinta tai, kas daugybę metų buvo ignoruota, nutylėta, užspausta, uždaryta. Kalbama apie tikrus, esminius dalykus. Ypač tai jaudina tikinčiųjų širdis, nes psalmėse parašyta, kad Dievas mus nuostabiai sukūrė. Todėl tiesiog leidi sau būti tokiam, koks esi sukurtas, be jokių primetamų dalykų.

Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, šis lytiškumo ugdymas prasidėjo nuo seminaro mergaitėms. Elisabeth pasakojo, kad kartą po seminaro mergaitėms išėjusi pamatė stovinčius berniukus su didžiuliu plakatu: „Mes turime lygias teises!“ Ir man vienoje mokykloje teko susidurti su panašiu atveju – berniukams labai įdomu, ką čia tos mergaitės daro, jie jaučia, kad tai labai svarbūs dalykai, todėl spraudžiasi pro visur: pro duris, pro langus. Jei mergaitės eina į tualetą, užkabinėja jas, nes jie nori žinoti, kas seminare vyksta. Toje mokykloje berniukai per pertrauką sugriuvo ir tiesiog pareikalavo prižadėti, kad mes tokį seminarą surengsime ir jiems. Metus laiko seminarus vedėme tik mergaitėms, vėliau pradėjome ir berniukams.

Paruošti programą – didžiulis darbas, užtrunkantis kelerius metus. Reikia pasiruošti medžiagą, vėliau kartu su vokiečių specialistais kruopščiai apmokyti būsimus seminarų vedančiuosius anatomijos, fiziologijos, vyro ir moters hormoninės sistemos ypatumų. Puikiai išmanome, kaip sveikai funkcionuoja žmogaus lytinė sistema. Aš pati labai rūpinuosi specialistų rengimu, kad jie ne tik turėtų daug reikalingų žinių, bet ir jaustų auditoriją, su kuria bendrauja 5 valandas. Jau nusistovėjo programa, skirta ketvirtokams, penktokams, šeštokams – mergaitėms „Ciklo šou“, o berniukams „Agentai vykdo misiją“.

Praėjusiais metais pradėjome vesti seminarus „Tiesa ir drąsa“ 9−12 klasėms. Labai džiaugiamės šiais seminarais. Pradžioje, žinoma, jaudinomės, kaip mus priims vyresni mokiniai, kas jiems bus aktualu, bet viskas puikiai pavyko.

Mažesniems vaikams seminarus mergaitėms veda moteris, berniukams – vyras. Seminare dalyvauja tik 15 vaikų, nes norime kiekvieną pamatyti, pajausti, užmegzti santykį, išgirsti, kas jam svarbu. Kiekvienas vaikas išėjęs jaučiasi pastebėtas. Tuo mes ir skiriamės nuo valstybinio švietimo.

Pradžioje visi susodinami ratu, kad galėtume matyti kiekvieną vaiką ir 5 valandas su juo akis į akį bendrauti. Vyresniųjų mokinių seminare gali būti daugiau moksleivių – iki 30-ies, todėl seminarą veda du žmonės. Mokinius taip pat sodiname ratu, kad nesislėptų už nugaros ir mes kiekvieną matytume.

Kai dalyvauja visa klasė, sudarome galimybę tarpusavyje kalbėtis apie esminius dalykus, kurių šiaip galbūt jie niekada nepaliestų. Viena iš užduočių – merginas ir vaikinus kviečiame pasvajoti apie tobulus poros santykius: koks norėčiau, kad tu būtum, kaip elgtumeisi, kas man svarbu tarpusavio santykiuose? Kai vienas priešais kitą atsisėdę jie atsako: „Norėčiau, kad tu būtum nuoširdus“, „Norėčiau, kad tu būtum ištikima“, „Norėčiau, kad tu mane palaikytum“, „Norėčiau, kad aš tau būčiau svarbus“, net dabar šiurpuliukai nubėga, suvokus, kaip tai jaunuoliams svarbu. Tiesiog sukuriame erdvę, kurioje jie galėtų atsiverti, kur nukrenta stereotipai, kokios turi būti moterys ir kokie – vyrai. Tiek vyrams, tiek moterims rūpi tie patys dalykai. Kaip jie nustemba išgirdę tas pačias svajones. 

Neįtikėtina, kad pavyksta sukurti tokią pasitikėjimo, saugumo atmosferą, nes tikrai drovu kalbėtis tokiomis rimtomis temomis.

Aš pati stebiuosi, kad pavyksta. Prieš pradėdami jaudinomės, kaip jaunuoliai mus priims, bet dabar, po metų patirties, jau aiškiai matome, kad jiems mūsų temos svarbios ir aktualios, o metodai priimtini. Po vieno seminaro Klaipėdoje dauguma jaunuolių prisipažino, kad atėjo į seminarą galvodami, kad bus bjauru, nemalonu, šlykštu, tačiau, anot jų, išėjo su labai gera nuotaika, daug gero gavo.

Tiek mažesnių vaikų, tiek brandžių paauglių grupėse patiriame, kad jaunuoliai nenori girdėti ir diskutuoti apie malonumą, geismą ar panašius dalykus. Jie nori girdėti apie meilę, ištikimybę ir atsakomybę, o mažesniems labai svarbu išsiaiškinti, kaip atsirado šiame pasaulyje. Širdies gilumoje kiekvienas žmogus trokšta tyros, nuoširdžios, ištikimos meilės. Deja, filmuose, serialuose, knygose nebelieka žodžio „meilė“ arba jo ribos išplečiamos taip, kad viskas yra meilė. Tikrąją meilę keičia žodis „romantiniai santykiai“. O kas yra romantiniai santykiai? Pamačiau žmogų, praleidau su juo vakarą – tai ir yra romantinis santykis? Bet giliai širdyje žmonės trokšta ištikimos meilės. Nuostabiausia, kad jaunuoliai išgirsta, kai sakai: „Nesvarbu, kad dažnai girdime sakant, jog meilė trunka trejus metus, kad nebėra ilgalaikių santykių. Tai netiesa! Nuo tavęs priklauso, koks bus tavo gyvenimas ir kokie bus tavo santykiai su mylimu žmogumi. Tu pats tai kuri. Neskubėk, saugok save savo mylimam žmogui.“

Girdėjau, kad planuojate pradėti rengti seminarus ir patiems mažiausiems pradinių klasių mokiniams.

Šį pavasarį startuosime su seminarais pradinukams. Fantastiška programa laukia trečiokų, kuriems viskas labai įdomu, bet savo kūne dar nejaučia brendimo požymių. Teko stebėti, kaip ši programa vedama Vokietijoje – beveik nėra didaktikos, t. y. vaikui nėra aiškinama, kaip kas yra ar turėtų būti, o tiesiog bendraujama užduodant klausimus: „Kas tau svarbu? Aha, šitai. Gerai, apie tai ir kalbėsime.“ Bendraujama per pavyzdžius, vaikų patirtį. Pavyzdžiui, klausiama: „Kas iš jūsų turite brolių ar sesių paauglių? Ką pastebite?“ Visi pastebi nuotaikų kaitą ir pan.

Mūsų programoje be galo svarbūs metodai. Mes ne tik kalbame, bet ir rodome, duodame paliesti, pačiupinėti, ragauti, per šitas jusles irgi sukuriamos tam tikros sąsajos, klausomės muzikos, ieškome asociacijų su vaiko gyvenimu, šeima – tėvais, broliais, sesėmis, seneliais, močiutėmis. Mane žavi, kad įtraukiama visa šeimos patirtis. Pvz., mergaitė sužino, kad kai gimė jos mama, mamos pilve jau buvo ir ji. Nes kai gimsta naujagimė mergytė, joje jau yra jos visos būsimos kiaušialąstės. Tai mergaitėms daro didelį įspūdį. Kartą viena mergaitė po seminaro močiutei pasakė: „Žinai, močiute, kai tu gimdei mano mamą, ir aš jau buvau tavo pilve.“ Tai yra šeimos ryšius stiprinantis, kartas jungiantis seminaras. Senelius kartais sutrikdo anūko klausimai, pvz., po seminaro anūkas sako septyniasdešimtmečiam seneliui: „Seneli, ar žinai, kad tavo kūnas kiekvieną sekundę gamina spermatozoidus?“ Arba: „Seneli, ar žinai, kad tu vis dar esi vaisingas?“

Lytiškumo tema svarbi kiekvienam, bet kokio amžiaus žmogui – nuo kūdikio, kuris pradeda kalbėti, iki visiškai seno žmogaus. Deja, pagyvenusius žmones visuomenė yra linkusi nurašyti, mano, kad jiems tokie dalykai jau nebesvarbūs, nebeįdomūs – apie kokį lytiškumą ar vaisingumą gali su juo kalbėti? Jei paklaustume jaunų žmonių, iki kokio amžiaus žmonės mylisi, turbūt ir keturiasdešimtmečių jie jau neįsivaizduoja besimylinčių. O Vokietijoje senelių namuose darytas tyrimas atskleidė, kad mylėtis nori ir septyniasdešimtmečiai, aštuoniasdešimtmečiai. Jiems tai tebėra svarbu. Sendamas žmogus nepasidaro belytis, nors visuomenė dažnai taip į juos žiūri.

Kaip į belyčius mūsų visuomenė žiūri ir į neįgaliuosius ar žmones su raidos sutrikimais. Yra du požiūriai: vienas požiūris – jie belyčiai, jiems nesvarbus intymus gyvenimas, kitas požiūris – jie yra hiperseksualūs, ir šitą „hiper“ reikia vaistais ar kuo kitu nuslopinti. Žmonės bijo jų lytiškumo ir iš to išplaukiančio seksualumo. Tačiau seksualumas yra labai maža žmogaus lytiškumo raiškos dalis.

Lytiški – tiek vyrai, tiek moterys – mes esame nuo pat gimimo, ir tai mumyse nulemia be galo daug dalykų: mūsų buvimą, jauseną, elgseną. Seksualumas – mūsų lytiškumo raiška per lytinius santykius. Bet yra daugybė žmonių, kurie neturi lytinių santykių, pradedant vaikais ir baigiant vienišais žmonėmis ar tais, kurie ribojami sveikatos sutrikimų, ligų, fiziologijos ir kt. Todėl sakyti, kad lytiškumas yra tapatus seksualumui, reiškia didžiulę visuomenės dalį eliminuoti, pasakyti, kad jie yra nesvarbūs. Jokiu būdu! Kiekvienas žmogus yra lytiškas, ir tai reiškia, kad kiekvienam žmogui tai yra ir svarbu, ir įdomu.

Neretai šeimose su vaikais lytiškumo tema nekalbama. Pamenu, kad net mano paauglystėje mums, mergaitėms, mamos nieko nepasakodavo apie mėnesines. Vienintelį kartą mama manęs paklausė, kai man buvo 16-a metų: „Kaip tau mėnesinės, ar nieko?“ Viskas. Lyg tarp kito, pasivaikščiojimo metu, aš pasakiau: „Nieko“, taip ir baigėsi mūsų pokalbis šia tema. Bet kai neseniai mamai daviau paskaityti mūsų programą, supratau, kad jai tai tebėra svarbu ir įdomu, nors mamai jau 80 metų. Lytiškumui nėra amžiaus ribos.

Dirbate ir su raidos sutrikimų turinčiais vaikais, mokote juos pažinti savo kūną ir jame vykstančius procesus. Papasakokite apie tai plačiau.

Organizacija „Vilniaus lietaus vaikai“ inicijavo šį projektą vaikams su raidos sutrikimais visoje Lietuvoje. Specialiųjų ugdymo įstaigų darbuotojams dažnai vyksta įvairūs mokymai lytiškumo tema, o aš kalbu su pačiais vaikais. Grupėje dalyvauja nedaug vaikų – apie 5, nes vaikams su raidos sutrikimais ypatingai reikia dėmesio, nenuleidi nuo jų akių. Per kiekvieną susitikimą su tokiais vaikais išgyvenu daug jausmų, norisi ir juoktis, ir verkti, nes suprantu, kokia svarbi lytiškumo tema ir šiems vaikams, ir kaip retai su jais yra šia tema kalbama. Matau vaikus, kurie gal nešneka, seilėjasi, kurie man kalbant visą laiką rėkia arba dainuoja, griūna ant grindų arba stovi nusisukę į sieną. Tuomet atrodo, ką jie gali išgirsti ar suprasti, bet staiga po seminaro tėvai pasidalija vaiko įspūdžiais: „Sūnus sakė, kad gimė iš meilės.“ Lytiškumas svarbus visiems – tiek sveikiems, tiek turintiems sutrikimų.

Ar raidos sutrikimų turinčių vaikų lytiškumo ugdymas dar kuo nors skiriasi nuo kitų vaikų ugdymo?

Taip, skiriasi metodai. Rūpi tie patys dalykai, bet metodus reikia parinkti pagal jų sugebėjimo lygį. Negalima tokių vaikų nurašyti. Net jei jie yra nekalbantys, net jei jie į tave akių nepakelia, svarbu juose pamatyti žmogų – žmogų kaip ir tu, tik truputį kitokį.

Kad vestum lytiškumo ugdymo seminarus, reikalingos ne tik dalykinės žinios, bet ir pedagoginiai įgūdžiai, vertybinės nuostatos, jautrumas, kūrybiškumas, asmenybės branda. Kaip jūs surenkate savo komandą?

Žmonės patys mus suranda (juokiasi). Dažniausiai po paskaitų tėvams atsiranda norinčių gauti daugiau žinių ir jomis dalintis su kitais. Tačiau kai kurie negali vesti seminarų vaikams dėl gyvenimo aplinkybių, o kiti atvirkščiai – tam tikrame gyvenimo etape turi laiko šiam projektui, nes mato jo vertę. 

Vesti seminarą yra nepaprastai didelis ir sunkus darbas. Tai lyg 5 valandų monospektaklis – reikalinga be galo didelė kompetencija, žinios, be to, dirbi su auditorija, turi ją ne tik įtraukti, bet ir sugerti jos emocijas. Man pačiai sunkiausia vesti paskaitas tėvams, nes išgyvenu jų emocijas. Tėvai juokiasi ir verkia... Net iš anksto žinau, kuriose vietose vienas ar kitas žmogus būtinai pravirks, – tose, kurios „atrakina“ širdį, paliečia giliausias sielos gelmes. Iš tikrųjų tai elementarūs dalykai: tu esi svarbus, tu esi vertingas nuo pirmos savo gyvenimo akimirkos. Tai, kad tu gyveni šiame pasaulyje, yra milžiniškas dalykas! Tu esi ypatingas, vienintelis toks. Žmonių emocijos jaudina tave patį, kad ir šimtąją paskaitą skaitytum...  

Ar spėjate nuvykti visur, kur jus kviečia?

Mūsų siekinys nuvykti visur, kur tik mus Lietuvoje pakvies: net jeigu tai bus nedidelės grupės, net jeigu tai ir toli. Jei norite mus pasikviesti, mūsų kontaktus rasite svetainėje www.manovaisingumassvarbus.lt.

Ką pasiūlytumėte suaugusiems, kurie jaučia stygių krikščioniškomis vertybėmis pagrįstų žinių apie savo kūną, vaisingumą, intymius vyro ir moters santykius? Ar galėtumėte rekomenduoti vertingos literatūros?

Visų pirma kiekvienas žmogus turėtų suprasti, kaip veikia jo lytinė sistema, kad suvoktų, kaip jis apskritai funkcionuoja. Lytinė sistema dažniausiai tapatinama su dauginimusi ir lytinio geismo raiška, bet toks požiūris per siauras. Kaip seksualumas nėra lytiškumas, taip ir lytiniai organai nėra skirti tik daugintis ar patirti malonumą. Šie organai veikia visą mūsų savijautą. Lytinės liaukos gamina hormonus, kurie veikia visą mūsų būtį. Mes, moterys, esam moterys, nes mūsų kūnas gamina daug estrogeno ir vėliau progesterono hormonų, o vyrai yra vyrai, nes jų kūnas gamina didelį kiekį testosterono. Visi šie lytiniai hormonai smarkiai veikia mūsų sveikatą. Jie reikalingi visam mūsų kūnui, pavyzdžiui, estrogenas ir testosteronas yra reikalingi smegenų formavimuisi, apskritai visai mūsų būklei: kaulams, raumenims, odai, plaukams − viskam, kad jaustumeisi kaip moteris, arba kad jaustumeisi kaip vyras. Testosteronas nėra skirtas tik lytiniam aktui – jis padaro vyru.

2019 m. išleidome vadovėlį „Natūralu ir patikima: praktinis vadovas. Šeimos planavimo metodas „Sensiplan“.“ Tai yra natūralaus šeimos planavimo vadovėlis, kurio pirmoje dalyje išsamiai aprašyta, kaip veikia vyro ir moters lytinės sistemos.

Simptoterminis metodas „Sensiplan“ gimė Vokietijoje. Tai didžiulis projektas, prasidėjęs 1985 m. moksliniu žmogaus vaisingumo tyrimu, kuris trunka iki pat šių dienų. Sukaupta milžiniška žmogaus vaisingumo duomenų bazė, kuria iki šiol naudojasi daugybė pasaulio mokslininkų, tiriančių žmogaus vaisingumą. Šio tyrimo pagrindu buvo suformuluotos simptoterminio metodo „Sensiplan“ taisyklės, kurių gali išmokti bet kuris žmogus. Lietuvoje „Sensiplan“ metodo mokymus veda Natūralaus šeimos planavimo asociacija.

Dėkoju už įdomų pokalbį.

Kalbino Birutė Spraunienė