2023 m. Vilniaus evangelinėje bažnyčioje vyko Ritos Kaniušaitės Grikšienės paveikslų paroda „Spalvų geometrija“. Vaikystę praleidusi Kaišiadoryse, dailės mokslus krimtusi Kaune ir Vilniuje, galiausiai 2006 metais su šeima apsigyvenusi Tauragėje, dailininkė kuria išskirtinius paveikslus, kupinus abstrakčių formų žaismės, temų įvairovės. Įvairių formatų, koloristikos, kintančios dinamikos jos paveikslai – lyg prisiminimų nešyklės. Kviečiame pasigrožėti Ritos darbais.
***
Rita Kaniušaitė Grikšienė: „Polinkį menui, dailės istorijai, architektūrai turėjau nuo vaikystės. Jau mokykloje klasės auklėtojos manęs prašydavo apipavidalinti stendus, piešti plakatus. Kai vėliau, 1990 m., įtikėjau Kristų, gyvenau Kaune, čia lankiau bažnyčią „Tikėjimo žodis“, tarnavau vaikams. Daug piešdavau, nes kiekvieną savaitę reikėjo paruošti užduočių lapus vaikams. Kuo daugiau piešdavau, tuo daugiau kūrybinių minčių kildavo.“
***
„Pamenu, kaip vaikystėje man trūko Dievo. Vakarais atsigulusi į lovą svajodavau apie bendrystę su Dievu – man labai reikėjo to gyvo ryšio su Juo. Bet neturėjau senelių, ir manęs niekas į bažnyčią nevesdavo. Kai buvau 14 metų paauglė, pajutau didelę vidinę tuštumą, todėl nusprendžiau pati lankyti bažnyčią. Paprašiau tetos ir dėdės, kad mane pakrikštytų, bet jie atsisakė. Tada pati ėmiau ieškoti Dievo – susiradau maldaknygę, išmokau poterius, maldas, bet išgyvenau mirties baimę.
Kai po poros metų blaškymosi, būdama jau 20 metų, įstojau į Kauno Amatų mokyklą, meninio siuvinėjimo specialybę, ėmiau bendrauti su keliomis tikinčiomis merginomis, kurios, mano prašymu, nusivedė mane į bažnyčią – tai buvo „Tikėjimo žodžio“ bažnyčia. Klausydamasi pastoriaus Gabrieliaus Lukošiaus pamokslo susigėdau: „Kaip aš tiek metų gyvenau be Dievo?“ Tuomet meldžiausi atgailos malda, ir staiga viskas pasikeitė – atsirado noras gyventi, noras kurti.
Ne aš Dievą suradau, bet Jis mane surado ir pašaukė. Visa tai, ką šiandien turiu – puikų vyrą, keturias dukras, namus, – yra tik iš Jo malonės ir gerumo. Man tai stebuklas.“
***
„Džiaugiuosi, kad pažinau Dievą, įsiliejau į bažnyčios gyvenimą Kaune, vėliau Vilniuje, kur baigiau Biblijos mokyklą ir įstojau mokytis į Dailės akademiją. Tas tikėjimo pamatas, sudėtas bažnyčioje, iki šios dienos mane išlaiko ir labai padeda. Man brangus ir bažnyčioje įgytas Dievo pažinimas, ir žmonės, kurie buvo ir yra šalia manęs.
Mes esame Dievo indai, per kuriuos Jis veikia. Esame Jam reikalingi – čia, žemėje, esame Jo rankos, Jo akys ir ausys. Jei aš tikiu, tai Dievas gyvena per mane šiame pasaulyje. Kai tiki, stengiesi gyventi sąžiningai, Dievo akivaizdoje, žmonės pastebi, kad esi kitoks. Jei turi dievišką ugnį ir šviesą savyje, jos neįmanoma paslėpti.“
***
„Gyvenimas yra kaip upė, jis teka… Dabar džiaugiuosi savo branda, nes nebereikia niekam nieko įrodinėti ir tiesiog galiu gyventi, darydama tai, kas man malonu. Kūryba man – kaip vandens gurkšnis keliaujant dykuma. Tai kaip desertas, kurį skanauju mėgaudamasi, laukiu, kada galėsiu pasigardžiuoti, nes kartais tam pritrūksta laiko.
Kurdama aš daugiau pažįstu ir save. Tapydama paveikslą mintyse kuriu istoriją, kurią noriu papasakoti žiūrovui. Drobės plokštumoje dėlioju spalvines dėmes, linijas, taškus, kurie, atradę savo vietą, tarsi atgyja ir pradeda pasakoti savo istorijas. Todėl mano darbai tokie skirtingi.
Kūrybinės mintys dažniausiai kyla iš kasdienybės: skaitant knygą, vaikštant gatve, važiuojant mašina, gaminant valgyti ir t. t. Juk nuolatos ką nors mąstai, kažką pamatai, kažkas sujaudina, kažką norisi pasakyti…
Klausau savo širdies ir darau. Mano paveikslai kaip pasakojimai. Daiktai – kaip simboliai. Skirtingu laiku norisi kalbėti skirtingus dalykus. Dabar jau turbūt nebesukurčiau to, ką anksčiau sukūriau. Keičiuosi pati, keičiasi ir mano darbai. Gyvenimas teka, ir nauji darbai gimsta labai natūraliai.“
***
„Maldos kilimėlis“
Takelis simbolizuoja atsiskyrimą, užsidarymą kambarėlyje, kur niekas tavęs nemato. Esi tik tu ir tavo Kūrėjas. Linija simbolizuoja ribą, kurią įveikęs maldoje pamatai šviesą, atrandi ramybę, dangišką palaimą.
Paveikslas „Išsikrovęs“ gimė prieš kelerius metus, kai vienas po kito amžinybėn iškeliavo mano tėvai. Užmerkta akis simbolizuoja pavargimą, išsekimą. Emocijai sustiprinti panaudojau LED juostelę, laidus, kurie nesujungti... Liūdnas paveikslas, bet manau, kad ne visada paveikslai turi būti linksmi.
***
„Paprastai paveikslą aš kuriu labai ilgai. Medituoju, galvoju, žiūriu… Neturiu dirbtuvės, tad mano molbertas stovi virtuvėje – gaminu valgyti ir žiūriu į tą paveikslą, analizuoju. Paveikslai – mano minčių, mano gyvenimo nešyklės. Aš kalbu per paveikslus.“
***
„Kurti visada norėjau, bet labiau atsiverti kūrybai išdrįsau po sunkaus gyvenimo etapo. Beveik prieš ketverius metus teko gydytis nuo onkologinės ligos, kuri aiškiai padalino mano gyvenimą – iki ligos ir po jos. Taigi kažkokiu stebuklingu būdu ėmė gimti mano pirmieji darbai. Kiekvieną dieną po truputį tapydama, nejučia prikūriau darbelių, kurie kartu su manimi ir 4 mano dukromis keliavo po Lietuvos viešbučius, kur gyvendavome per šachmatų varžybas, mat visos 4 dukros – puikios šachmatininkės.“
***
„Įdomu, kad kai darbus iškabinu parodoje – pati juos pamatau kitaip. Naujai viską pamatai, naujai įvertini. Į darbus reikia žiūrėti parodose, ne nuotraukose, ne jų reprodukcijas. Parodų lankymas yra savotiškas stebuklas.“
***
„Kartais aplanko mintys, kad geriau grindis išplausiu ar valgyti padarysiu… Kam reikia čia to meno? Bet paskui suprantu, kad man pačiai jo reikia. Tada pradedu kurti, o jau pradėjus, norisi, kad ir kiti pamatytų… Man atrodo, kad mano sukurti darbai įgyja prasmę, kai juos parodau kitiems. Įdomu klausyti komentarų apie savo paveikslus. Taip atsiranda prasmė.“
***
„Geometrinės figūros yra piešimo pagrindas: pieši arklį ar katiną, žirafą, žmogų ar dar ką – viskas vis tiek prasideda nuo tų paprastų formų. Kiekvienos sudėtingos formos pagrindas – paprasta geometrinė forma. Vėliau atsiranda tam tikri simboliai, spalvos. Dailininkas tapydamas paveikslą kalba spalvomis. Man patinka spalvos. Žinoma, ne visi mano paveikslai ryškūs, – linijomis, dėmėmis galiu tapyti ir šešėlius...“
***
„Šiuo metu tapau paveikslą, kurį pavadinau „Skirgailų madona“. Tai lyg autoportretas – gyvenu Skirgailų kaime, todėl esu Skirgailų „madona“ – su karūna ir celofaniniais maišeliais rankose, nešanti maistą į namus.“
„Šie darbai sukurti 2023 m. parodai „Ex Nova“. Savo darbais norėjau atkreipti dėmesį į šių laikų bėdą – besaikį vienkartinių daiktų naudojimą.“
„Vienkartinė saulė“ – saulė svarbi fiziniam pasauliui. Tik dėl saulės šviesos matau spalvas, jaučiu šilumą, galiu mėgautis pasauliu, kuriame gyvenu.
„Vienkartinė malda“ – malda man pati sakraliausia apeiga, atverianti duris į dvasinį pasaulį. Kažkur vis lekiu, skubu, bėgu... Vis sunkiau atrasti laiko sustoti, nurimti, susitikti su savo Kūrėju...
„Vienkartinė vakarienė“ – jei kažkada šeimos rinkdavosi prie vaišių stalo su sidabriniais indais, porcelianinėmis lėkštėmis, tai šiuolaikinės šeimos vis dažniau sėda prie vienkartiniais indais nukrauto stalo. Šiuolaikinio pasaulio „privalumas“ – viskas greitai, viskas supakuota. Skanaus!!!
„Vienkartinis natiurmortas“ – vienkartiniai daiktai vienkartiniame natiurmorte. Tokį vienkartinį natiurmortą greičiausiai pamatytume daugelio namuose...
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
_64x64_9de.jpg)
