Meilės ir taikos žinia Lietuvai iš japono lūpų

Septyniasdešimtmetį perkopęs japonas Susumu Nakagawa Šiaulių „Tiesos žodžio“ bendruomenę lanko nuo kovo 28 d. - po to, kai apsilankė Šiaulių Polifonijoje vykusiame Vytauto Kairio koncerte „Širdies pasivaikščiojimas“. Į Lietuvą jis atvyko iš panašaus dydžio miesto, kaip Šiauliai, - Hidaka-shi. 
 Jūsų dėmesiui siūlome interviu su šiuo broliu.

Gerbiamasis broli Susumu, kaip Jūs atsiradote Lietuvoje, Šiauliuose? Kas jus čia atvedė?

Į kitas šalis mane veda noras pažinti, juk svarbu ne tik žinoti, bet ir pamatyti, pajusti. Su įvairiomis šalimis susipažįstu keliaudamas. Lietuvą nusprendžiau aplankyti todėl, kad ši šalis labai krikščioniška. 

Gyvendamas Liepojoje, į Klaipėdą vykdavau apsipirkti ir žiūrėti filmų. Ilgesniam laikui į uostamiestį atviliojo dideli raudoni pastatai. Sužinojau, kad raudonų plytų pastatuose veikia Klaipėdos universitetas ir pasisiūliau jame dirbti. Mokydamas japonų kalbos Klaipėdos universitete (Susumu yra keliaujantis japonų kalbos mokytojas, jo mokinių yra Slovakijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje - aut. pastaba) paprašiau vienos dėstytojos, kad ji ir Šiaulių universitetui praneštų apie galimybę studentams pasimokyti japonų kalbos. Susitikau su Šiaulių universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu ir paprašiau leidimo 3 mėnesius čia mokyti japonų kalbos. Labai džiaugiuosi, kad esu Šiauliuose. Man labai įdomu būtų susitikti su Lietuvos vaikais ir sužinoti, kaip jie mąsto, kas jiems patinka, o kas - ne (Susumu Nakagawa kursuose pasitelkia ir vaizdines priemones: studentai matuojasi kimono, išbando japonų vaikų žaislus, užsiima ikebana. Taigi mes susitarėme, kad jis vaikus pamokys japoniškų krikščioniškų giesmelių bei ikebanos - puokščių kūrimo meno - aut. pastaba).

Kokia Jūsų misija?

Norėčiau nutiesti taikos tiltą tarp Lietuvos ir Japonijos. Lietuvoje studentus mokau japonų kalbos ir kultūros. Japonijoje Lietuva beveik negirdėta, todėl noriu kuo daugiau apie ją sužinoti. Šalies nepažinsi vien apsilankius sostinėje, reikia važiuoti į mažesnius miestus. Pabuvojęs Klaipėdoje, atvykau į Šiaulius. 

Gerbiamasis broli Susumu, kaip Jūs tapote krikščioniu?

Sulaukęs 18 metų labai rimtai susimąsčiau apie gyvenimo prasmę: Kodėl aš gyvenu šiame pasaulyje? Kodėl gimiau? Tai tikrai filosofiniai klausimai. 18 metų Japonijoje labai svarbus amžius, nes daugelis jaunuolių turi stoti į universitetus ar koledžus. Stojamieji egzaminai čia labai sunkūs, be to, yra dideli konkursai - į vieną vietą pretenduoja po 5 ar net 20 žmonių. Mano stojamųjų rezultatai nebuvo džiuginantys. Bandžiau stoti į 3 universitetus, bet išlaikyti egzaminus pavyko tik į vieną iš jų. Labai nusivyliau savimi. Turėjau vidinių problemų - nekenčiau savęs, nutariau nusižudyti. Labai daug Jaunuolių Japonijoje pakelia prieš save ranką. Japonija ir Lietuva panašios didžiuliu skaičiumi savižudybių - Japonijoje kasmet nusižudo apie 30 000 žmonių. Laimei, pakelti rankos prieš save nespėjau, nes draugas pakvietė mane į Biblijos studijas studentams. Taigi pradėjau studijuoti Bibliją padedamas labai šaunaus mokytojo, kuris buvo baigęs teologiją ir tarnavo pastoriumi. 

Man įstrigo Laiškas romiečiams, nes apaštalas Paulius jame taip pat mini savo vidines problemas. Jo mintys ir pergyvenimai man buvo labai artimi ir suprantami. Aš sutikau su jo mintimis. Vėliau patikėjau Jėzumi kaip savo Gelbėtoju ir supratau, kad Jis išgelbėjo ne tik mane, bet ir visus žmones. Aš tapau krikščioniu ir atmečiau bet kokias mintis apie savižudybę. Atradau šviesą. Jėzus mane išgelbėjo. Dabar skaitau Bibliją kiekvieną dieną, o joje užrašyti žodžiai mane įkvepia. Visuomet mąstau: ko iš manęs norėtų Dievas? Manau, jog kiekvieno krikščionio pareiga - padėti kitiems, todėl ir aš noriu taip elgtis. Nors nesu profesionalus japonų kalbos mokytojas, tačiau noriu kitus išmokyti mylėti net savo priešus ir tuo pat metu padėti suprasti Japoniją.

Kaip reagavo Jūsų namiškiai į apsisprendimą tapti krikščioniu?

Mano šeimai tai labai nepatiko. Tėvas tvirtino, kad krikščionybė - netinkama religija. Daugelis japonų galvoja, kad krikščionys geri žmonės, tačiau tikroji Japonijos religija yra budizmas ir šintoizmas (šintoizmas - vietinė Japonijos religija, paremta  tikėjimu nematomomis dvasiomis ir galiomis, kurios vadinamos kami (jap. 神, liet. dievas, dievai). Japonai laiko Jėzų didžiu žmogumi, bet ne Dievo Sūnumi. Mano tėvas draudė tikėti Jėzumi, tačiau aš pasipriešinau tėvui.

Ar Japonijoje labai smerkiamas nepaklusnumas tėvams?

Ne, tai normalu, juk esu savarankiška asmenybė, taigi galiu nesutikti su tėvu. Mano žmona taip pat krikščionė, šventėme krikščioniškas vestuves. Japonijoje krikščionys sudaro vos 1 procentą gyventojų, pusė jų Romos katalikai, kita pusė - protestantai. Tarp jų nėra jokių konfliktų. Mes puikiai sutariame, šiuo metu nėra jokių konfliktų ir tarp krikščionių bei budistų, jie baigėsi prieš daugelį metų. Aš turiu 3 vaikus - dukrą ir du sūnus, kurie nėra krikščionys.

Mano žmona neprieštarauja, kad keliauju po pasaulį. Europoje vyras ir žmona visada gyvena kartu - jie net miega toje pačioje lovoje. Japonijoje vyras ir žmona dažniausiai miega tame pačiame kambaryje atskirose lovose, pas mus manoma, kad dvi lovos geriau nei viena. Net keliaudami japonai viešbučiuose užsisako dvi atskiras lovas. Taip pat manau, kad vyrui ir žmonai kartais gerai pagyventi atskirai. Manau, kad jei vyras ir žmona visada kartu ir drauge vyksta į keliones, tai nėra gerai, nes vyrai ir moterys skirtingai mąsto ir elgiasi. Štai vyrų kimono vienspalviai, tamsūs, o moterų - ryškūs, gėlėti. Taigi skiriasi ne tik vyrų ir moterų mąstymas, bet ir rūbai. Taip daug įdomiau. Be to, Dievas pirma sukūrė Adomą, paskui Ievą ir sukūrė juos kaip skirtingus asmenis. Taigi aš esu Lietuvoje, mano žmona - Japonijoje, ir tai gerai mums abiems.

Jūs mokote lietuvius ikebanos. Ar naudojate lietuviškas gėles? 

Taip, žinoma. Jūsų šalyje auga tos pačios gėlės kaip ir pas mus: tulpės, chrizantemos, rožės. Mes gyvename tame pačiame žemės rutulyje - mes daug kuo panašūs.

Susumu, kaip Jūs tapote keliaujančiu japonų kalbos mokytoju?

1990 metais aš dar dirbau ugniagesiu Tokijuje, tai buvo mano profesija ištisus 20 metų. Vieną dieną mano brolis, kuris nėra krikščionis, manęs paklausė, kodėl XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje Šiaurės Airijoje vyko kruvini konfliktai tarp katalikų ir protestantų, britų ir airių. Tai galima pavadinti terorizmu. Per trisdešimt metų tas konfliktas nusinešė 3 000 gyvybių. Brolis klausė, kodėl britai ir airiai nesutaria, juk jie krikščionys. Jėzus įsakė mylėti, o ne nekęsti. Meilė krikščionims yra labai svarbi. O čia - krikščionys žudo vieni kitus? Kodėl? Kodėl tai vyksta civilizuotose, demokratiškose šalyse - juk viduramžių laikai praėjo, ten nėra paplitusios komunizmo idėjos? Kodėl tos pačios religijos žmonės žudo vieni kitus? Jie šlovina Jėzų, bet žudo vieni kitus.

Brolio klausimas privertė mane susimąstyti. Nežinojau, ką jam atsakyti, taigi nusprendžiau nuvykti į Airiją ir išsiaiškinti tiesą. Pasidalinau idėja su savo žmona, tačiau ji labai tam paprieštaravo, juk aš dar dirbau, o mes auginome 3 vaikus. Metęs ugniagesio darbą, aš prarasčiau pragyvenimo šaltinį. Bandžiau įtikinti žmoną, tačiau ji nenorėjo nieko girdėti. Tada pareiškiau, kad mes turime skirtis, nes mūsų nuomonės ir keliai skiriasi. Galiausiai ji su manimi sutiko. Aš nustojau dirbti ugniagesiu 1991 m., būdamas 49 metų (tuo metu buvau per senas tokiam darbui), ir išvykau į Šiaurės Airiją. Japonų patarlė sako, kad regėjimas padeda tikėti. Taigi aš pats pamačiau, kas vyksta Šiaurės Airijoje ir supratau, kodėl katalikai ir protestantai kovojo. Religija čia pati mažiausia problema, nes konfliktą lėmė politinės ir ekonominės priežastys. Pastebėjau, kad britai gyvena daug turtingiau - dideliuose namuose, gražiose vietose. Airiai gyvena daug skurdžiau ir paprasčiau. Britai su panieka žvelgė į airius, laikė save pranašesniais, nes jie - protestantai. Katalikams airiams toks požiūris buvo sunkiai pakeliamas. Dirbdamas Airijoje, mokiau vaikus mylėti britus. Jėzus mokė mylėti net priešus, o britai ir airiai nėra priešai. Jėzus mokė, kad yra normalu ir natūralu mylėti savo namiškius, tačiau Jis įsakė mylėti priešus. Apsilankiau ir britų mokykloje. Ten taip pat kalbėjau, kad reikia mylėti vieni kitus, nes Dievas yra mūsų Tėvas, o mes esame broliai ir seserys. Vaikai man neprieštaravo. Buvo labai smagu matyti, kaip britai ir airiai vaikai galėjo vieni kitiems paspausti rankas.

Skiriasi visų mūsų išorė, mes kalbame skirtingomis kalbomis, taigi dažnai mums būna labai sunku susikalbėti. Tačiau mes visi esame žmonės. Mūsų vidus yra toks pat. Stenkimės suprasti vieni kitus. Mylėkime vieni kitus. Tai yra mano atsakymas.

Kokį įspūdį Jums paliko lietuvių tauta, nacionalinis mūsų charakteris?

Manau, kad lietuviai yra labai stipri tauta. Mane sužavėjo tai, kaip lietuviai priešinosi carinės Rusijos priespaudai, sovietiniam režimui. Komunistai nekentė religijos, jie tikėjo, kad komunizmas yra geriausia ideologija. Lietuvoje daugybė bažnyčių. O Kryžių kalne matydamas daugybę kryžių, supratau, kokia stipri lietuvių dvasia. Manau, kad lietuviai yra labai drąsūs ir išmintingi, nes jie sugebėjo pasipriešinti ne ginklais, tačiau susikibę rankomis Baltijos kelyje. Aš sutinku, kad Dievas padarė šį stebuklą, ir Lietuva tapo laisva. Gerbiu lietuvius už drąsą. Man teko pabuvoti lietuvių tautinių šokių koncerte. Aš pastebėjau, kad lietuviams labai patinka šokti, kad lietuvių šokiuose yra daug emocijos. Japonų šokiai labai ramūs, tylūs, o lietuvių aktyvūs, greiti. Be to, lietuviai draugiškesni negu latviai. Štai jau tris mėnesius gyvenu vienoje lietuvių šeimoje. Jie labai malonūs, draugiški žmonės. 

Ar kas nors remia Jūsų misiją?

Ne, aš gaunu pensiją, todėl galiu keliauti ir mokyti kitus japonų kalbos. Manau, kad Dievas atsiuntė mane į Lietuvą. Tai nebuvo tik mano sprendimas. Dievas išrinko Susumu ir pasiuntė į Šiaulius.

Kaip patekote į mūsų bažnyčią?

Šeimininkas, pas kurį aš gyvenu, pasakė, kad Polifonijoje vyks krikščioniškas koncertas, taigi labai panorau ateiti. Koncerte sutikau pastorę Anželiką ir nusprendžiau ateiti į bažnyčią. Nors esu protestantas, mano bendruomenė truputį skiriasi nuo jūsų. Priklausau bendruomenei, kuri yra nebažnytinė. Japonijoje ir Pietų Korėjoje tokių bendruomenių labai daug. Tai reiškia, kad mes neturime pastoriaus, krikšto, jokių ceremonijų, tradicijų. Neturime ir pastato, ant kurio būtų kryžius (Japonijoje krikščionių bažnyčios dažniausiai turi savo pastatą, ant kurio yra kryžius, parodantis, jog čia renkasi krikščionys). Mes tiesiog susirenkame išsinuomotose patalpose ir studijuojame Bibliją. 

Dėkojame broliui Susumu už pokalbį.

Brolį iš Japonijos kalbino Rasa Mardosaitė ir Rūta Tumulienė. Nuotraukos Gintauto Tumulio